Klaipėdos mieste, kur atnaujinto, gražaus teatro scenoje galima apžiūrėti karalienę Luizę, veikia ir visai nekarališkas jaunimo teatras. Šalyje matomi ne taip pat ryškiai, kaip karalienės teatras, jaunimas vis tiek jau sugebėjo išsireikalauti žiūrovų, kritikų ir žiniasklaidos dėmesio. O pastaruoju metu jau ir iki sostinės atsklido žinia apie jaunimo iškeltą teatro šventę.
Ketvirtus metus iš eilės Klaipėdos jaunimo teatras spektaklių statymo, rodymo ir ėjimo į viešas miesto erdves su įvairiomis programomis veiklas papildo festivaliu Jauno teatro dienos. Pirmasis, antrasis ir trečiasis buvo skirti spektaklių peržiūroms ir diskusijoms (apie teatro mokyklas, jaunus režisierius, matytus spektaklius). O šiųmetis, ketvirtasis, visiškai pasikeitė. Gal tai festivalyje dalyvavusio Audronio Liugos įtaka? Žinoma, spektaklių ir diskusijų liko, tačiau diskutuota ne apie jaunų kūrėjų spektaklius, kuriems skirtos dvi paskutinės festivalio dienos, o apie kūrybines dirbtuves, vykusias pirmąsias keturias Jauno teatro dienų dienas.
Būtent šios dirbtuvės (kiek netikėtai) ir pavirto ta teatro švente. Pirmoji jų dalis - rytiniai užsiėmimai su vis kitu režisieriumi - buvo vertinga kaip pratimai kūnams ir protams. O po jų vykę performansų kūrimai - santykių, ryšių, supratimo, pažinimo, kūrybiškumo ir dar bala žino ko plėtimas. Jauno teatro dienos pasiūlė tokį modelį: į vieną komandą sudėti režisierių (Loretą Vaskovą, Gildą Aleksą, Joną Tertelį, Jean-Cyril Vadi (Prancūzija) ar Zacharą Chungureevą (Rusija)), teatrologą (Silviją Čižaitę-Rudokienę, Godą Dapšytę, Sigitą Ivaškaitę, Kristiną Steiblytę ar Andrių Jevsejevą) ir grupę aktorių (suformuotą burtų keliu iš norą dalyvauti pareiškusių ir atrinktų jaunų aktorių iš skirtingų mokyklų), surinkti penkias tokias komandas, duoti joms tą pačią temą, tiek pat laiko ir po skirtingą viešą vietą Klaipėdoje (geležinkelio stotis, prekybos centras, laikrodžių muziejaus kiemelis, senasis turgus, Kultūros fabrikas). Ir vakare, surinkus nemenką koloną festivalio dalyvių bei smalsių miestiečių, traukti į ekskursiją, žiūrint, kam ką pavyko nuveikti. O po to apie visa tai pasikalbėti, pamėginti išsiaiškinti kaip ir kodėl skirtingai supratome temas, ką ir kokiomis priemonėmis norėjome pasakyti, kaip susikalbėjome su erdve ir vieni su kitais.
Toks modelis be abejonės galėjo baigtis visišku fiasko. Tačiau Klaipėdos jaunimo teatras, jauni aktoriai iš skirtingų vaidybos mokyklų, režisieriai iš skirtingų šalių, skirtingų mokyklų ir su skirtinga kūrybine patirtimi bei skirtingai teatrą suprantantys kritikai susijungė, kas vakarą žaismingai, dažnai ironiškai ir triukšmingai užkariaudami miesto centrą. Kaip ir buvo galima tikėtis, ne visiems aktoriams pasisekė susikalbėti su visais režisieriais, ne visiems režisieriams pasisekė susikalbėti su visais kritikais ir ne visoms komandos pavyko rasti ryšį su erdve. Bet nusprendusiems, kad tai yra mokymosi procesas, net ir tokiose situacijose šventė nesibaigė.
Pasakoti apie konkrečius sukurtus performansus, regis, bergždžia. Nors ir aš ten buvau, jauno teatro ragavau ir mielai surašyčiau visų pasirodymų sinopsius ir pagrindines idėjas, bet puikiai suprantu, kad rezultatas čia nebuvo svarbiausias. Svarbiausia, kad susikalbėjome, pamatėme vieni kitus ir jau norime toliau dirbti kartu ar bent matyti vieni kitų darbus. Po eilinių „pokryžinių“ peštynių, išryškėjusių antagonizmų, toks bendradarbiavimas atrodo ypač svarbus, galintis jei ne pakeisti, tai bent išjudinti įprastą teatro kasdienybę, kurdamas daugiau pasitikėjimo tarp skirtingų sričių teatro profesionalų. Kad bendradarbiavimas būtų įgyvendintas dar kokybiškiau, kiekvieno performanso kūrimui buvo galima skirti daugiau laiko nei pusdienis, įsivardinti, kad teatrologai dirba ne kaip kritikai, o labiau dramaturgai, ir gal net duoti jiems laiko susirinkti informacijos pasiūlytomis temomis (kurios svyravo nuo atostogų iki Černobylio). Tačiau iš kitos pusės, geriau viską suplanavus ir aiškiau susidėliojus akcentus, galėjo būti prarasta dalis spontaniško kūrybiškumo, lydėjusio kiekvieną pasirodymą.
O būtent taip, bent iš dalies, nutiko Vido Bareikio ir Valentino Masalskio pirmakursiams, keturioms dienoms pasikeitusiems dėstytojais. Nors Jauno teatro dienos tęsėsi ir toliau, tačiau penktąją dieną parodyti abiejų kursų keturių dienų darbo rezultatai buvo tikrasis festivalio uždarymas. Jo metu buvo parodyti du jaunų aktorių bandymai kurti vaidinimus. Masalskis su kompanija, atvykusia iš Vilniaus, pastatė du etiudus apie patyčias mokykloje (savotiškus nedidelius „Kitos mokyklos“ klonus), o Bareikis su Klaipėdoje studijuojančia kompanija padarė daugybę mažų etiudų, kuriuose pasireikšti gavo kiekvienas kurso studentas, stojimo į aktorystę tema (ne „Žvaigždžių kruša“, bet atgarsių parodytuose skirtinguose jaunų žmonių talentuose ir asmenybių įvairovėje yra). Kai kurioms šių pasirodymų vietoms pritrūko gyvybės, spontaniškumo ir jautrumo scenos partneriams, tos pirmas keturias festivalio dienas visus lydėjusios ugnies, bet pamatyti, kas laukia mūsų teatro, buvo įdomu. Juo labiau, kad šie jauni žmonės turi daug noro bei entuziazmo būti scenoje ir ateityje gali tekti juos matyti vis dažniau.
Po šio jauniausiųjų pasirodymo Jauno teatro dienų programoje buvo svečių iš Rusijos spektaklis „Juodasis vienuolis. Neteisingas montažas“ (režisierius Nikolajus Zacharovas) apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį pagal Antono Čechovo tekstus, suvienijęs žiūrovus bendram nusivylimui svečių nekūrybingumu. Dar buvo parodytas Kamilės Gudmonaitės režisuotas „Dievas yra DJ“, labiau derėjęs su rusišku teatrališkumu, nei su visą savaitę gatvėse šėlusiais perfomansais, o Audronis Liuga perskaitė dvi paskaitas. Tačiau su pirmąją programos dalimi siejosi tik Karolinos Žernytės pojūčių teatro performansas „Prieš išvystant šviesą“: po savaitės intensyvaus kūrybinio darbo visiems buvo labai sveika būti pagimdytiems dar kartą ir su naujomis jėgomis grįžti į senus darbus ar imtis nepradėtų. Šios antros festivalio dalies, kai sustabdžius šėlą Klaipėdos centre susikraustyta į Kultūros fabriko erdves, gal visai ir nereikėjo arba reikėjo kur kas konceptualesnės. Nors iš Klaipėdos jaunimo teatro reikalauti suorganizuoti visą festivalį ir dar sugalvoti kaip konceptualiai sujungti du skirtingus formatus gal ir neverta, nes ir taip padaryta daug. Tačiau gal vertėjo susiplanuoti kuklesnę programą ir mėginti išpešti daugiau kokybės iš pasirinkto kūrybinių dirbtuvių formato (šiuo atveju, be jokios abejonės, mažiau būtų buvę daugiau).
Apskritai, galvojant apie šiųmetį jauno teatro derlių Klaipėdoje, akivaizdu, kad potencialo Lietuvos teatre yra daug. Truputis geranoriškumo, atvirumo ir teatro bendruomenės pastangų gali atnešti netikėtų rezultatų. Ir tam visai nereikia didelių vardų ar biudžetų (nors žmonių ir finansų, žinoma, reikia). Tiesa, kol kas tokį jauną teatrą, panašiai kaip ir jauną vyną (pagal kurį Vido Bareikio siūlymu ir pavadintas festivalis), ragauti mėgsta ne visi. Stebėti prisiragavusius linksma, bet pats ragavimas ir jo pasekmės - visų pirma entuziastų, savotiškų teatru besisvaiginančių alkoholikų reikalas. O vis dar apsvaigus svajojant, kaip prie tokio šėlo galėtų jungtis visi teatrai, pradedant, pavyzdžiui, karalienės teatru, vis dėlto ramybės neduoda mintis: kad tik šių metų jaunas teatras, grįžęs į scenas, netaptų kito sezono actu.
Klaipėdos jaunimo teatro organizuoto festivalio renginiai perkėlė scenos menus į netikėtas erdves – Senąjį turgų, geležinkelio stotį, Laikrodžių muziejų ir prekybos centrą „Herkaus galerija“. Norėdami suprasti šių metų JTD sėkmės priežastis, festivalio organizatoriai paprašė trijų renginyje dalyvavusių teatro profesionalų aptarti savo įspūdžius.
Andrius Jevsejevas – teatrologas, teatro kritikas, festivalyje dalyvavęs kartu su profesionalių kritikų komanda ir prisidėjęs prie kūrybinių dirbtuvių metų kurtų pasirodymų.
- Nujaučiu, kad iš mano – užkietėjusio skeptiko – lūpų tai gali skambėti mažų mažiausiai įtartinai, bet įspūdžiams, idėjoms ir emocijoms po festivalio nėmaž neslūgstant nepasikuklinsiu: Klaipėdos jaunimo teatro organizuotos ketvirtosios Jauno teatro dienos – turbūt gyviausias, dinamiškiausias ir intensyviausias lietuviškas teatrinis renginys, kuriame yra tekę dalyvauti. Ir nors prieš festivaliui prasidedant kilo daug abejonių dėl, kaip tada rodės, itin rizikingo formato, dabar sakyčiau, kad rengėjams bei dalyviams jį įgyvendinti pavyko kone tobulai. Festivalyje puikiai derėjo viskas: keturios dienos, penkios viešos erdvės ir kasdien besikaitaliojančios režisierių, kritikų-dramaturgų bei aktorių komandos, bandančios kūrybiškai įveikti vis kitas temas.
Negaliu kalbėti už kitus festivalio dalyvius ar pasirodymuose besilankiusią publiką, tačiau begalinę Jauno teatro dienų naudą pajutau ir asmeniniu, ir profesiniu lygiu. Asmeniškai, toks spontaniškas, gaivališkas bei energingas festivalinis vyksmas sudarė visas prielaidas įveikti (bent laikinai) aibę vidinių kompleksų, kūrybiškai susipažinti su keliomis dešimtimis įdomių, ambicingų jaunų žmonių. Svarstant profesiniu lygiu, visas festivalis buvo nusėtas netikėtų atradimų: nuo pavienių aktorių bei režisierių, iki būtent šiose Jauno teatro dienose neabejotinai susiformavusios savotiškos komunos, apie kurios trūkumą vis viltingai prabyla tai vienas, tai kitas kolega; nuo naujų kolaboracijų ar planų ateities projektams, iki nuostabiai teatrinę materiją festivalyje „pagavusių“ ir fiksavusių fotografų.
Įžvelgiu bene vienintelį trūkumą (kurio turbūt net trūkumu nepavadinčiau – veikiau jau netobulumu): stebint vienas kito darbus, besidalijant idėjomis, polemizuojant tiek atskirais darbais, tiek vakarop vykusiose diskusijose bei aptarimuose, nejučia kiek apleidome tą tikrąjį, atsitiktinį žiūrovą. Nepaisant to, Jauno teatro dienos vis dar nepaleidžia, festivalio užkurtas gaivalas ir kūrybinga atmosfera niekur nedingsta ir verčia permąstyti ir ankstesnius darbus bei ilgą laiką ramybės nedavusias idėjas. O tokie dalykai taip dažnai nenutinka.
Jean-Cyril Vadi (Prancūzija) - dramaturgas – režisierius nuolat dalyvaujantis Lietuvos ir Prancūzijos kūrybinio bendradarbiavimo projektuose. Jean-Cyril Vadi festivalyje buvo vienas iš kūrybinių dirbtuvių metu aktorių grupėms vadovavusių režisierių.
- Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio jauniems aktoriams skirtas festivalis, kuriame dalyvavau kaip režisierius. 2000-2004 m. buvau vienas iš Jauno Europos Teatro Susitikimų (Rencontres du Jeune Théâtre Européen) organizatorių, tačiau tuose susitikimuose būtent režisieriai turėjo labai daug galios - nuo jų priklausė beveik visa aktorių raiška. Jauno teatro dienos mane sužavėjo paprastumu - aktorius, režisierius ir renginio sumanytojas Valentinas Masalskis dalyvius kvietė kurti laisvai ir išlikti atvirais dialogui.
Į Jauno teatro dienas pakviesti režisieriai, aktoriai bei kritikai kiekvieną dieną skirtingose miesto vietose kūrė tam tikras teatro oazes. Čia nebuvo jokios ideologijos ar demagogijos, išankstinio nusistatymo ir skambių žodžių siekiant pakeisti pasaulį - tik meilė teatrui, nuolankumas mus nustelbiančių dalykų akivaizdoje ir nenumalšinamas troškimas atrasti, praplėsti akiratį, atsiverti kitam ir savo slaptoms vidinėms erdvėms.
Vidas Bareikis – režisierius, dainininkas, LMTA vaidybos I kurso vadovas. Festivalio metu kartu su Klaipėdos universiteto Menų akademijos profesoriumi Valentinu Masalskiu dalyvavo kūrybinių mainų programoje – savaitės laikotarpiui apsikeitė vadovaujamų vaidybos kursų studentais.
- Šį bendradarbiavimą labai tiksliai apibūdino viena mano studentė – „Akademijos be konkurencijos“. Dažniausiai tokie kūrybiniai mainai neįvyksta dėl baimės ar nepasitikėjimo kitais, bet šiuo atveju manau įvyko precedento neturintis įvykis. Jo nauda yra akivaizdi, nes buvo sudrumsti jau per pirmuosius metus nusistovėję tiek vieno, tiek kito kursų „vandenys“ - buitis, rutina, mokymo sistema. Taip pat, abu kursai paragavo kitos teatro sistemos ir tai parodė plačias galimybes į tolimesnį progresą. Žinoma, kad kiekvienas dėstytojas formuoja kolektyvą pagal savo metodiką, bet manau ši koloboracija puikiausiai atspindi dabartinį laiką, kai galima dirbti bendradarbiaujant, nelipant vieni kitiems per galvas, o siekiant bendro kelio į pažinimą.
Apie projekto tęstinumą dar JTD metu sutarėme su Valentinu Masalskiu. Džiugu, kad šioje stovykloje užsimezgusi draugystė bus pratęsta jau šią vasarą Klaipėdoje. Abu kursai susitiks dviejų savaičių kūrybinėje stovykloje, studentai dirbs su abiem kursų vadovais, o vėliau išsiskirs ir pristatys du savarankiškus spektaklius. Tikiuosi, kad ši iniciatyva pasitarnaus kaip palengvinimas kitiems siekiantiems naujų tobulėjimo galimybių bei komunikacijos kelių. Juk vos per savaitę pasiekti rezultatai rodo, kad tokie mainai ne tik naudingi, bet ir produktyvūs.
