Šiųmetes „Sirenas“ pradėjo Katie Mitchell režisuoti „Plaučiai“. Režisierę pažįstantiems kaip realistinio bei medijų teatro kūrėją šis pastatymas galėjo pasirodyti kiek netikėtas: nebuvo čia nei realistinio teatro anei gyvai kuriamo ir rodomo filmo. „Plaučiuose“ teatras minimalistinis: kukli scenografija, du aktoriai, minimalus kiekis šviesos ir projekcijos, o garsas tėra mikrofonais įgarsinti aktorių balsai ir niekad nenutylantis minamų dviračių ūžimas.
Spektaklio pradžioje užgesus šviesai žiūrovų salėje ir atitraukus uždangą pamatome du aktorius, aprengtus sportiniais juodai raudonais kostiumais ir minančius dviračius, įtaisytus ant postamentų. Šie primena ne tik panašius postamentus miestų aikštėse, iškeliančius dažniausiai karalių ar karvedžių skulptūras virš minios, bet ir, pavyzdžiui, Berlyne esantį holokausto memorialą. Savotišką mirties, kapinių atmosferą papildo ir virš aktorių kabančios konstrukcijos, atrodančios tarsi dideli sarkofagų, į kuriuos bus paguldyti personažai su savo minamais dviračiais, dangčiai. Prie jų pritvirtinta po porą lempų, apšviečiančių aktorius, kurioms, kaip ir mikrofonams, elektrą jie patys ir pasigamina mindami dviračių pedalus. O kad būtų apšviestos platformos, ant kurių įtaisyti aktorių dviračiai, bei parodyta projekcija su vis didėjančiu žmonių Žemėje skaičiumi, abipus aktorių pedalus mina dar po tris vyrus.
Tokioje aplinkoje (scenografijos ir kostiumų autorė Chloe Lamford) aktoriai Christophas Gawenda ir Jenny König mindami savo dviračius dialogais ir monologais pasakoja vienos poros istoriją. Jie neturi vardų, nepriklauso jokiai konkrečiai bendruomenei, nėra kažkokios vienos šalies piliečiai: nors spektaklyje aktoriai ir kalba vokiškai, nesunku suprasti, kad pjesėje iš tiesų kalbama apie bet kurios labiau išsivysčiusios šalies jaunų gyventojų porą. Jie nuolat save įtikinėja, kad yra geri žmonės. Jie domisi politika, rūšiuoja šiukšles, važinėja dviračiais. Jie myli vienas kitą ir mėgina planuoti šeimą. Tačiau pasirodo, kad tai nėra taip paprasta, kai jautiesi atsakingas ne tik už save, už būsimą gyvybę, bet ir už visą pasaulį. O būtent taip, regis, ir jaučiasi spektaklio moteris, skaičiuojanti, koks CO₂ kiekis išmetamas į atmosferą auginant vaiką, ir sakanti, kad jei iš tikrųjų galvotų apie tai, kas geriausia planetai, turėtų nusižudyti.
Iš tiesų, statistika gąsdinanti. Jau vien spektaklio metu prieš akis vis didėjantis raudonas Žemės gyventojų skaičius nuteikia nesmagiai. O sužinojus, kad auginant vieną vaiką prisidedama prie taršos tiek, kiek 2500 kartų suskraidžius maršrutu Vilnius-Niujorkas, pasidaro dar nesmagiau. Stebint tai, kas vyksta pasaulyje, panašu, kad gana greitai žmonijai teks susidurti ne tik su klimato kaita, bet ir su maisto, o ypač geriamo vandens, trūkumu. Išteklių tik mažės, o žmonių skaičius nuolat auga. Žodžiu, planetai, o kartu ir žmonijai, šakės. Ir nemažai vakariečių, kartu su pjesės ir spektaklio veikėjais nuolat ganančių informacijos apie vis blogėjančią padėtį Žemėje, pradeda jaustis atsakingi, turintys kažką keisti. Visų pirma - mažiau vartoti, mažiau keliauti, turėti mažiau vaikų.
Tačiau viskas nėra taip paprasta. Tai, panašu supranta ir dramaturgas, ir spektaklio režisierė. Gyvename pasaulyje, kur vartojimas yra vertybė, nes tik vartojimas palaiko ekonomiką. Progresas yra vienintelis kelias. O tokios frazės kaip Mies van der Rohe „mažiau yra daugiau“, skamba labiau juokingai nei įžvalgiai. Milžiniškos korporacijos išnaudoja, teršia ir sugeba įtikinti milijardus žmonių vartoti nereikalingus, o kartais ir kenksmingus, produktus. Tokiame kontekste išsilavinę žmonės, įbauginti dėl planetos ir žmonijos ateities, nebežino kaip gyventi savo gyvenimus. Bet juk tai vyksta ne atsitiktinai. Galia dabar, regis, yra ne tik pinigai, bet ir gebėjimas manipuliuoti žmonių baime. Ir nesvarbu, kuo gąsdinama: terorizmu, ekonomine krize ar pasaulio pabaiga. Išsigandusieji nebegali nieko nuveikti. Net ir toks, regis, paprastas sprendimas - turėti vaikų - pasidaro vienas sudėtingiausių. Išsigandę žmonės delsia, ieško ir randa tam vis geresnių logiškų paaiškinimų, dvejoja bei lengvai leidžiasi pakurstomi beprotiškiems ir beprasmiškiems žygiams.
Spektaklyje visa tai papasakojama kalbant apie vieną porą, ieškančią būdo būti kartu. O tai nėra paprasta. Scenoje tą sunkumą režisierė nusprendė parodyti aktorius pasodindama ant dviračių, liepdama nuolat minti, prakaituoti, pavargti ir kalbėti žiūrovams, o ne vienam su kitu. Aktorių darbas atrodo nepriekaištingas: jų balsuose nemaža švelnumo, nesudėtingai manipuliuojama reikiamomis emocijomis, o nuovargio, valandą mynus dviračius, beveik negirdėti. Vis dėlto ir tai, kad jie nežiūri vienas į kitą, ir scenografija, ir niekad nenutylantis minamų dviračių ūžimas kuria šaltą ir nejaukią atmosferą. Toks supriešinimas kur kas įtikinamiau parodo artėjantį neišvengiamą ne tik gamtos, bet ir mąstančio žmogaus su(si)naikinimą, nei galėtų realistinis psichologinis šios medžiagos pastatymas. Juk daug stipriau veikia suvokimas, kad tuščios aktorių pastangos patiems gamintis elektrą nueina šuniui ant uodegos po spektaklio žiūrovų salėje uždegus šviesas ir visai mynėjų kompanijai einant nusilenkti, nei žiūrėjimas į besikankinančius fikcinius personažus, norinčius kuo mažiau pakenkiant aplinkai kuo daugiau mėgautis gyvenimu.
Šiam Katie Mitchell darbui jau beveik dveji metai. Per tą laiką spektaklių apie tai, kaip išsivystę Vakarai griauna pasaulį (teršdami gamtą, vartodami ar mėgindami „civilizuoti“ kitaip gyvenančius ar tikinčius), vis daugėja. Nors ir prisiimdami kaltę, mes vis tiek didiname tik anglies dvideginio, tiek ir gaminamų bei vartojamų daiktų, atliekų kiekį. Ir, kaip taikliai pastebėjo Rūta Oginskaitė, taip pat toliau sėkmingai didiname ir taip iš proto varantį tekstų bei informacijos kiekį. Kita vertus, tą patį daro ir visa tai kritikuojantys režisierė su dramaturgu, taip ir nepateikiantys atsakymo, ar gali rezultatas atpirkti visą jo siekiant padarytą žalą. Ar spektaklis atperka jam kuriant sunaudotas medžiagas, energiją, režisierės keliones į Vokietiją (kad ir traukiniu)? Ar yra nors vienas tekstas, atperkantis jo rašymui sunaudotą elektros energiją, rašalą, popierių? O gal tai visai ne gamtosauginiai klausimai - tik bandymai rasti pateisinimų, kodėl galima pasiduoti baimei ir atidėlioti savo gyvenimus ramiai skaitant titrus teatre.
