Kartu su Areima į teatrą ateina karta, patyrusi stiprią kino meno įtaką. Naujausi šio režisieriaus spektakliai paveikti Quentino Tarantino kūrybos, o, pavyzdžiui, Vido Bareikio pastatymuose atsiranda aliuzijų į Stanley’o Kubricko ar Oliverio Stone’o filmus.
Kai eini į „Julijų Cezarį“, šiek tiek tikiesi ir Šekspyro. Bent eiliuoto teksto. Jau būni skaitęs ar matęs spaudoje, kad pjesė suaktualinta. Ir vis tiek tikiesi, kad bus bent kiek originalios pjesės. Bet Šekspyro – tik pavadinimas ir kelios eilutės.
Su šiuo Areimos „spektakliu” mūsų teatrinė kultūra ir mūsų teatrinė mintis tikrai įžengė į naują epochą. Į naują epochą įžengė ir mūsų aukštoji teatrinė mokykla ir OKT, kuris erdvę po „Dugno” atidavė teatrinių „žmogbeždžionių” siautėjimui.
Režisuojantis žmogus turi požiūrio kampą – jau šaunu. Jis turi dar ir kartu kuriančius, palaikančius jo požiūrį. Ir visi ėmė „gaudyti kampą”.
