Undinė Krantaitė
Naujausią „Apeirono“ teatro spektaklį „Žinduolių perėja“, režisuotą Gretos Kazlauskaitės, buvo galima pamatyti ne įprastoje „Apeirono“ teatro erdvėje, o Klaipėdos dramos teatro repeticijų salėje. Taip veikiausiai bandyta ieškoti platesnės auditorijos ir žengti dar vieną žingsnį profesionalaus teatro link. Tokio pasiryžimo rezultatas ganėtinai iškalbingas: dar ir dabar dvejinasi akyse prisiminus, kiek ten buvo įvairiausių grožybių.
Scenoje esantys stikliniai kubai ir ypač jų naudojimo būdas labai jau įkyriai priminė Jūratės Paulėkaitės kurtą scenografiją Oskaro Koršunovo spektakliui „Kelias į Damaską“. Visa kita taip pat atrodė tai iš vieno, tai iš kito teatro ar projekto nugvelbta ir be jokios atrankos sukrauta į vieną „spektaklį“, būta net lėlių teatro elementų, truputis gyvos muzikos ir t.t. Dūmais, kuriuos čia be konkurencijos galima laikyti pagrindiniu veikėju, šviesomis, perukais, dainavimu ar be paliovos aidinčiais mikrofonais vis buvo kuriamas kažkoks ištaigingas efektas. Ir nors šioms grožybėms pateisinti būtų galėjusi tikti bet kuri į galvą šaunanti tema, kūrėjai skelbė pasirinkę itin rimtą - abortų klausimą.
Gilinantis į žadėtas iškelti problemas: „abortų traumines pasekmes, nelauktų vaikų sielvarto metamorfozes, motinystės instinkto defektus, gyvųjų ir mirusiųjų bendravimą per transą ar somnambulizmą“, išryškėja pagrindinė „Žinduolių perėjos“ problema - dramaturgija (dramaturgas spektaklio aprašyme nepaminėtas). Neaiškūs, bereikšmiai, bet itin gausūs, kaip žirniai beriami žodžių pliūpsniai byloja apie visišką kūrėjų nesupratimą, ką reiškia idėja, tema ir jos vystymas. Iš tiesų apie tai, kas vyksta scenoje, galima fantazuoti kiek tik norisi, tai gali būti bet kas. Čia pasigirsta ir filosofinių, ir istorinių žinių nuo pat antikos laikų nuotrupų, ir šiaip neaiškių buitinių plepalų. Būtų įdomu sužinoti, kieno gi šios teksto paklodės: ar visos komandos kartu, ar režisierės, ar aktorių tiesiog tiesiai scenoje kuriamos? Rodos, lyg būtų bandyta pastatyti spektaklį pagal kažin kokią keistą grafomaniją. Nėra ko stebėtis, kad dažnai pasimato siūlės ir bandoma jas užglaistyti kokiu nors klubiniu efektu, juk visas kūrinys ir laikosi tik ant miglotų, banguojančių įkvėpimų, po kurių eina išsisėmimai.
Visos tos kalbos įvilktos į gana neaiškius, bet vis dėl to rėmus. Galima įtarti, kad norėta pavaizduoti abortų kliniką, socialinį paramos centrą ar vidines tam pasiryžusių moterų būsenas... Publikos paklausus, ar čia yra žmogus su raudonu pakvietimu, pasirodo aktorė Vaiva Kvedaravičiūtė. Aplink šią merginą sukasi veiksmas: iš jos šaipomasi, su ja nesąžiningai žaidžiama ir panašiai. Kitas pastumdėlis - vienintelis šio spektaklio vyras Kęstutis Bručkus, išsiskiriantis dar ir tuo, kad stokoja bent menkiausių įgūdžių būti scenoje. Gal toks ir buvo sumanymas - parodyti pagrindinį abortų kaltininką (nors gal jis ir negimęs kūdikis...) kaip visiškai neįdomų liurbį. O daugiausiai dėmesio reikalauja patyčių valdovės Erika Kubiliūtė ir Kristina Švenčionytė, mat joms suteikta proga be perstojo maivytis. Bet kuriuo atveju, nė vienas iš šių keturių aktorių nesukūrė (nors ir skirtingais būdais) jokio vaidmens, minėtosios teksto paklodės tam ir nebūtų galėjusios suteikti jokios galimybės.
Toks betikslis išsidirbinėjimas, apsimetinėjant teatru, prisidengiant drąsos kauke bei žodžiais „psichodelika“ ir „absurdas“, pabosta per keletą minučių. O tokie pažadai kaip „lynčiškas“ labirintas tampa visišku nesusipratimu. Ką bendro turi Davidas Lynchas, kuo tiksliausiai naudojantis kiekvieną savo išgryninto stiliaus detalę, su šia neregėta eklektika? Beje, ji baigiasi tuo, kad aktoriai rimtais veidais, jau nebeišsidirbinėdami, pasakoja apie tai, kaip smarkiai juos palietė pasirinktoji abortų tema, ir tai atrodo tik dar vienas tuščias efektas.
