Internetiniai šaltiniai pateikia įvairias sąvokos pabėgėlis formuluotes, bet jų prasmė gana panaši. Apibendrinus galima sakyti, kad pabėgėlis - tai žmogus, priverstas palikti savo šalį dėl religinių, politinių, rasinių persekiojimų ar dėl karo, kilusio jo šalyje. Kitaip tariant, tai žmogus, kuriam jo valstybės ar aplinkinių valstybių valdžios daromos klaidos ar skriaudos neleidžia pakilti aukščiau negu antrasis Abrahamo Maslow piramidės laiptelis.
Sąvoka pabėgėlis dažno lietuvio galvoje pradėjo keistis, kai konfliktas Sirijoje išaugo į iki šiol tebesitęsiantį karą, kurį kurstančios jėgos verčia žmones masiškai bėgti iš gimtinės. Kilus vadinamajai pabėgėlių krizei, ši sąvoka, regis, dažniau koduoja tokią informaciją - tai jaunas ar vidutinio amžiaus vyras musulmonas, ieškantis geresnio gyvenimo ekonomiškai stipriose šalyse, ketinantis gyventi iš pašalpų ir / ar vykdyti teroristinius išpuolius. Įdomu, kad toks požiūris paremtas tiktai nuogirdomis, nes tiesiogiai susidūrę su pabėgėliais yra labai nedaug lietuvių. Nuomonę formuoja ir žiniasklaida, turbūt labiausiai prisidedanti prie to, kad didėja pabėgėlių (ir musulmonų apskritai) baimė. Vaidas Jauniškis tekste „Žiniasklaidos dangus“, remdamasis sociologinių apklausų duomenimis, rašė: „žmonės jaučiasi nesaugūs pirmiausia dėl to, kad apie nusikaltimus rašoma, rodoma, bet patys asmeniškai negalėjo prisiminti, kad kas būtų atsitikę jiems ar jų giminėms.“1 Perfrazuojant galėtų skambėti taip: atvykėlių nemėgstu, jų bijau, nes kažkas sakė, kad pabėgėliai pavojingi; pats to patikrinti negaliu, niekada nesu su tokiais susidūręs ir nenorėčiau rizikuoti susidurdamas.
Dokumentinio teatro temai skirtame Teatro žurnalo numeryje keletas autorių užsiminė, kad dokumentinis teatras gali tapti atsvara žiniasklaidai. Teatrologė Rasa Vasinauskaitė rašo: „[...] pas mus daugelį dokumentinio teatro uždavinių itin aktyviai vykdo visas istorinių, politinių ir socialinių problemų viešinimo, net sprendimo formas monopolizavusi televizija, t. y. žiniasklaida, [todėl] teatrui atsiveria neribotos jos kritikos galimybės.“2 Tokią funkciją pastaruoju metu tarsi prisiima vykdyti Lietuvos nacionalinis dramos teatras, šiam sezonui pasirinkęs šūkį „Po tiesos mirties“. Beje, pirmajame LNDT organizuojamų „Pokalbių NE apie teatrą“ susitikime vienas iš diskusijos dalyvių įnirtingai tikino, kad tiesos niekada ir nebuvo, nes ji reliatyvi, vadinasi, tai, apie ką kalba dokumentinis teatras, irgi yra tik viena iš tiesos versijų. O pagrindinis skirtumas tarp tokio teatro ir žiniasklaidos yra tas, kad ši pateikia apibendrintą tiesą, nebūtinai sutampančią su ją skleidžiančių žurnalistų tiesa. Dokumentinis teatras dažniau pristato keletą skirtingų tiesų, o apsispręsti dėl jų leidžia žiūrovams.
Po praėjusiame sezone pasirodžiusios „Žalios pievelės“, sulaukusios teigiamų atgarsių, dalis šio spektaklio kūrybinės komandos toliau tęsia minėtą praktiką - susipažįsta su tiksline žmonių grupe, analizuoja realias situacijas, atspindinčias pasirinktą temą, iš jų dėlioja dramaturgiją ir stato spektaklį. Naujausiam projektui Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė subūrė visiškai naują (antrąkart drauge dirba tik šviesų dailininkas Vilius Vilutis) komandą su jaunu režisieriumi Mantu Jančiausku priešakyje. Spektaklyje „Dreamland“ savo istorijas pasakoja Lietuvoje gyvenantys pabėgėliai Feyzanur Onal iš Turkijos, Abdo Zeinas Al Abedeenas iš Libano, afganistanietis Zabi Ahmadis, rusai Vsevolodas Černozubas ir Daniilas Konstantinovas.
Priežasčių atžvilgiu pabėgėlių problema aprėpta gana plačiai - tai du rusai, pabėgę nuo juos persekiojančio režimo, mylimos moters šalį pasirinkęs libanietis, dėl neramumų savo šalyje į Lietuvą atvykusi turkė ir afganistanietis, persekiotas už pagalbą (ne karinę) NATO kariams. Visi, išskyrus nebent libanietį Abdo, pabėgo iš gimtosios šalies, nes buvo persekiojami dėl savo veiksmų ar pažiūrų. Šiuo atžvilgiu Lietuva jiems iš tikrųjų yra laisvės žemė, nors mes patys, žinoma, to jau nebelaikome išskirtine vertybe, greičiau savaime suprantamu dalyku. Mūsų šalyje šie žmonės yra todėl, kad čia jiems saugiau negu namuose - ši idėja tekstuose skambėjo labai aiškiai, nors fonas nuolat tą neigė, iliustruodamas kitokio pobūdžio saugumo trūkumą. Išgirdę atvykėlių istorijas, tuoj pat išgirstame garso įrašą, kuriame vienas per kitą beriami komentarai, atskleidžiantys tiek įprastas, tiek netikėtas lietuvių reakcijas į žmogų, akivaizdžiai priklausantį kitai kultūrai. Kontrastą nuolat pabrėžia ir vienintelė scenografijos detalė - ant Laurynos Liepaitės sukurto kubo sienų rodomos videoprojekcijos (autoriai - Aneta Bublytė ir Aivaras Ligeika). Viena iš jų primena biblinį apaštalo Tomo abejonių (netikėjimo) motyvą (ypač jį atspindintį Michelangelo Merisi de Caravaggio paveikslą) - žmogus beda pirštu į apnuogintą Abdo šoną, o kiti bando pamatyti ir įsitikinti, ar pirštas įstrigs, ar tik perskros orą. Spektaklio kontekste toks motyvas skamba ironiškai ir žiaurokai - kvailių būrys spokso į žmogų, vizualiai išsiskiriantį iš minios, o jis priverstas tenkinti jų norus ir „prisistatyti“ patikrai, kad tikrintojai nuspręstų, ar jį priims į savo bendruomenę.
Tikėtina, kad kiti vaizdai, projektuojami ant kubo sienų, irgi atspindi paveikslų motyvus, tačiau ne viską pavyko atpažinti. Čia galima kalbėti apie tam tikrą pasirengimą, kurio iš žiūrovų reikalauja „Dreamland“, - turiu omenyje ne tik dailės istorijos žinias. LNDT interneto svetainėje spektaklis pristatomas kaip atveriantis imigrantų būseną, vadinasi, empatijos tarsi turėtų pakakti tam, kad perskaitytume jo idėjas. Be to, žmonės scenoje nėra aktoriai, jie - pasakotojai, vadinasi, svarbiausia informacija koduota tekste. Tačiau pasakojamos penkių žmonių, atvykusių iš keturių skirtingų šalių, istorijos, glaudžiai susipynusios su įvykiais tose valstybėse, su asmenine patirtimi, viešąja nuomone, tad natūralu, kad žiūrovams viską išgirsti ir „suvirškinti“ yra nepaprastai sudėtinga. Nors greičiausiai pateikiama tik maža dalelė visos informacijos, kurią surinko kūrybinė komanda, tačiau net ir apibendrinta pažintis su keliais skirtingais kontekstais reikalauja tam tikro pasirengimo. Čia jau galėtų prisidėti teatras, parengdamas, pavyzdžiui, programėlę su svarbiausia informacija apie spektaklyje minimus įvykius ar tiesiog šalių, kuriose gimė spektaklio herojai, pastarojo meto istorijos priminimu. Juolab kad toje pačioje salėje per festivalį Sirenos rodytame spektaklyje apie emigrantes valytojas „Švarus miestas“ jau buvo taikyta panaši praktika.
Kita vertus, gal pagrindinės idėjos, kurias norėjo iškelti „Dreamland“ kūrybinė komanda, visai nereikalauja išmanyti konteksto. Diskusijoje, vykusioje po spektaklio, Kristina Savickienė teigė, kad jie kalba apie būtinybę suprasti ir gerbti vienam kitą, leidžiant visiems gyventi taip, kaip jiems atrodo geriausia, neprimetant savo sąlygų, - tai svarbu ne vien kitų tautų, rasių, bet ir aplinkinių atžvilgiu. Šiai idėjai galėtų pakakti to, kas sudėta į dramaturginę medžiagą, - žmonių prisistatymas, žuvusiųjų paminėjimas, gyvenimo gimtinėje istorijos, kelionių maršrutai, pokalbiai telefonu su namiškiais. Tokia dramaturgija atskleidžia, kad pabėgimo faktas nepaverčia žmogaus iš principo svetimu kuriai nors civilizacijai. Šie žmonės (ar bent didžioji jų dalis) - kaip ir dauguma iš mūsų - nori saugiai gyventi gimtojoje šalyje su savo šeima, tačiau negali to daryti, nes kažkam, turinčiam galią, kiekvienas savarankiškai mąstantis asmuo yra kliūtis godumui ar instinktams tenkinti. Šiuo atžvilgiu „Dreamland“ kūrėjai sudarė sąlygas žiūrovams ne tik susidurti (galbūt pirmą kartą) su Lietuvoje gyvenančiais pabėgėliais, bet ir pasitikrinti, kiek jie patys geba priimti kitokį žmogų ir leisti jam naudotis tuo, ką mūsų tėvai ir mes patys kūrėme visą gyvenimą, bei suteikti atvykėliui galimybę kartu kurti bendrą gerovę.
„Dreamland“ plėtoja ne vien pabėgėlių temą - spektaklis iš principo ugdo viso pasaulio kaip namų sampratą, ragina neskirstyti žmonių į kategorijas MES ir JIE. Beje, šiuo požiūriu labai svarbu, kad po spektaklių vyktų diskusijos. Pašnekesys po premjeros tapo antra spektaklio dalimi, kurioje atsiskleidė kita dokumentikos pusė - daugumai žiūrovų klausiant, kaip atvykėliai bando integruotis Lietuvoje, dingteli mintis, kad nesąmoningai keliame reikalavimus pabėgėliams. Lygia greta kuriasi gailesčio persmelkta tolerancija, leidžianti žmonėms išskirti „kitokius“ iš minios (vadinasi, patiems būti pranašesniems) ir nesijausti dėl to blogai.
Galvodama apie spektaklį keletą dienų, galiausiai suvokiau, kad apie žmones scenoje sužinojau labai nedaug - kur kas mažiau negu iš kokio nors dokumentinio filmo, fotografijos, šiuolaikinio meno parodos... Tai visiškai subjektyvu, tačiau kone per visą spektaklį neapleido jausmas, kad istorijos arba neprivedamos prie esmės, arba kalbama ne visai apie tai, apie ką kūrėjai norėjo kalbėti, vos pradėję projektą. Nenustebčiau, jei pasirodytų, kad pradinė komandos idėja visiškai pasikeitė, nes analizuojant temą teko remtis ne tuo, kuo norėtum, o tuo, kuo su tavim pasidalijo žmonės. Ir tai puiku, nes įsikibimas į pradinę idėją ir bandymas prie jos pritempti naujas žinias galėtų baigtis beprasmišku minčių kratiniu scenoje. Diskusijoje po spektaklio Jančiauskas užsiminė, kad buvo tekstų, kurių negalėjo dėti į spektaklį, nes tai keltų pavojų tiek kalbantiesiems, tiek kūrybinei komandai. Kaip pavyzdį režisierius paminėjo tylaus monologo apie Turkiją sceną, tačiau greičiausiai tai ne vienintelė istorija, kurią teko nutylėti. Jei taip buvo iš tikrųjų, tada šiek tiek gaila, kad pats tylos, negalėjimo kalbėti motyvas spektaklyje nėra stipriau akcentuojamas. Dramaturgija sudėliota taip, kad chaotiški, tarpusavyje nesusiję pasakojimai įgautų tvarkingą struktūrą, tarsi bandoma apgauti publiką, esą scenoje kalbama visiškai atvirai. Tačiau jei taip iš tikrųjų nėra (o praleistas tylusis monologas tą sufleruoja), griūna tiek Lietuvos, tiek bet kurios kitos šalies kaip dreamland koncepcija. Visi atvykėliai išvien tikina, kad čia jie jaučiasi saugūs, tačiau argi į saugumo apibrėžimą neįeina ir žodžio laisvė? Atsiveria dar viena problema, tokia pat didelė kaip ir nusiteikimas atstumti kitokį žmogų - nė viena valstybė negalės užtikrinti visiškos žodžio laisvės, kol kitos valstybės šią laisvę ribos. Pasaulis yra kompleksiškas, tad sergant vienam „organui“ kiti irgi nebegali tvarkingai funkcionuoti.
Vaikystėje iš vieno svarbaus žmogaus išgirdau frazę: „Reikia džiaugtis, kad Lietuvoje žemas pragyvenimo lygis, nes tai mus apsaugo nuo parazituojančių juodaodžių ir musulmonų.“ Nemanau, kad taip mąstantiems asmenims „Dreamland“ padarytų kokią nors įtaką - spektaklis nieko nemoko, nieko neteigia ir sunku įsivaizduoti, kad radikalesnių pažiūrų žmones jis nuteiktų keisti savo požiūrį į atvykėlius. Tad spektaklis, matyt, bus sėkmingas tiek, kiek jį pamatę žiūrovai jausis paraginti domėtis tuo, kas, o svarbiausia - kodėl vyksta pasaulyje, bei svarstyti, ar savo požiūrį susidarome patys, ar pasiduodame masinės informacijos priemonių diktatui.
* Spektaklio autoriai „Menų faktūros“ redakciją informavo, kad afganistaniečio Zabi Ahmadi likimas iš dalies išspręstas, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 17 d. atmetė jo skundą dėl Migracijos departamento sprendimo nesuteikti prieglobsčio. Tačiau pats Migracijos departamentas ir Vilniaus regiono apylinkės teismas nusprendė, kad Zabi Ahmadi gali pateikti dokumentus ir tikėtis laikino leidimo gyventi Lietuvoje.
1 V. Jauniškis. Žiniasklaidos dangus. Prieiga internete čia (žr. 2017-12-05)
2 R. Vasinauskaitė. Tiesa, tikrovė, turinys. Dokumentinio teatro (Lietuvoje) pėdsakais. Teatro žurnalas, nr. 8, p. 6.
