- Bet dabar mes ir mūsų draugystės nebe tokios... jose mažai gyvybės.
- Ką turi galvoje, „mažai gyvybės“?
- Nebeliko to atvirumo ir betarpiškumo. Mūsų draugystės suskaičiuotos kalendoriaus dienose ir valandose. Nebeliko ir to, kas jose laisva ir nenumatyta: ekspromto.
- Na, visi mes planuojam laiką.
- Taip, ir būtent dėlto mes sekantį kartą draugėmis būsime po trijų savaičių, ketvirtadienį, nuo šešių iki aštuonių.[1]
Yra kažkas ypač nužmoginančio kai kalbame apie artimą santykį: išilgėjusių ir išsiliejusių darbo valandų laikais asmeninio gyvenimo erdvės, kada mes iš tiesų galime padėti, palaikyti, išgirsti, paguosti ar pasidžiaugti, susitraukė iki minimumo. Būti artimu galime tik tada, kai tam susiklosto palankios sąlygos. Vadinasi, būti sąlygotoje šeimoje, sąlygotoje meilėje, kaip ir sąlygotoje draugystėje.
Kaip susitikus valandai ar dviem aptarti mūsų gyvenimus? Eiti prie esmės, o gal kartu patylėti? Kartais mūsų giliausias būsenas sunku įvilkti į žodžius. Ir galbūt tuomet geriau prisidegti cigaretes, pradėti nuo mažų pokalbio užuomazgų. O gal visą vakarą geriau kalbėti apie orą, gendantį automobilį ar odontologų paslaugas ir šitaip užsimiršti? Tiesą sakant, taip prasideda ir netikėtos draugystės: pirmi pakvietimai parūkyt, kaip palankumo kitam išraiška, pirmos minimaliai užgriebtos temos. Procesas trunka trumpai, toks pasibuvimas neįpareigoja, o jei nepatiks, bus galima šį pokalbį ir santykį numesti sulig surūkyta cigarete.
O gal susitikus apskritai nekalbėti, nes žodžiai nerangūs, arba priešingai, kibūs, sunku juos surikiuoti eilės tvarka taip, kaip rašomame tekste. Galbūt supranti, kad užtruks amžinybę, kol draugei paaiškinsi, kodėl svajoji turėti savo. Ir jauti, kad be reikalo prasitarei, kad viskas veliasi, kad tau baisiai skaudu, jauti, kad nebežinai, kaip narplioti tokį pokalbį ir pozicijas, ir kad nebėra jėgų, ir kažkodėl labiau už viską norisi spiegti viduje. Juk draugė, šiaip ar taip, yra brangi. Bet mes šiuo klausimu niekada nesusikalbėsime, nors susikalbėsime kitais dešimt. O kas nutinka su draugu, jei dešimt kartų nebesuprantate vienas kito ir tik tą vieną kartą pavyksta susikalbėti? Kaip tokias draugystes vertinti ir kada nuo jų atsitraukti? Ir apskritai: kas tai yra, būti tikru draugu?
Apie artimą santykį
Kai Greta Grinevičiūtė sukūrė pirmą savo solo spektaklį santykio su artimuoju tema („Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“, 2018), matėme ją kaip kūrėją, pakvietusią žiūrovus pasižvalgyti po jaunos moters asmeninę erdvę, kurioje ji ieškojo būdų papasakoti apie savo santykį su tėčiu ir (galbūt?) galimybę tėčiui papasakoti apie save tokią, kokios jos nepažįsta. Tuomet mažai kas numanėme, kad Greta imsis artimo santykio temą detaliai ištyrinėti. Toliau kas metus-dvejus vyko premjeros, taip gimė visas šokio triptikas: „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ (2020), „Šokis objektui ir vaikui“ (2021). Šešerius metus trunkančio artimų ryšių tyrinėjimo temą paskutinėmis lapkričio dienomis papildė ketvirtas[2] Gretos spektaklis – „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“.
Greta Grinevičiūtė ir jos karta
Žmogiškųjų santykių tyrinėjimo temos ypač aiškiai juntamos Gretos kartos kino kūrėjų radare (apie tai didžiuosiuose ekranuose kalba tiek Marija Kavtaradzė[3], tiek Laurynas Bareiša). Teatro scenoje tokius klausimus ypač įdomiai ir brandžiai analizuoja Eglė Švedkauskaitė. Greta Grinevičiūtė šiuos klausimus savaip apdoroja ir perteikia šokio scenoje: šios menininkės kūryba balansuoja labai arti intymumo ir trapumo. Pasitelkdama autobiografijos detales, ji savo kuriamuose darbuose analizuoja žmonių santykius, dar tiksliau – savo santykius su artimaisiais. Tai – įgalinanti pozicija, kurioje niekas kitas, tik Greta turi teisę nuspręsti kaip, kiek ir ką kalbėti šiomis ypač asmeninėmis temomis.
Ne pavojaus zona
„Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ buvo ypač intensyvus darbas tiek fiziškai, tiek emociškai; „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ permąstė kūrėjos santykį su motina ir apskritai buvimo motina temą, sukaupė daug nutylėjimų ir neatsakytų klausimų; spektaklyje „Šokis objektui ir vaikui“ Greta kartu su bendražygiais[4] dekonstravo santykio su vaiku temą, atvėrė visuomenei nebūtinai patogų savo požiūrį į motinystės ir tėvystės idėją. Žvelgiant iš šios perspektyvos, „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“ emociškai yra pats ramiausias jos darbas. Čia daug atidos, palaikymo, besąlygiškos meilės, tylos ir ramumos, tarsi Greta pašnibždomis sakytų, kad draugystė reikalauja mažiausiai emocinio krūvio ir išgyvenimų (juk dažniausiai susidūrus su šeimos nariais įvyksta priešingai). Ir iš tiesų, galvojant apie pačią fundamentaliausią draugystės reikšmę, ši nuo kitų artimų santykių skiriasi tuo, kad formaliai neturi į(si)pareigojimų. Jie draugystei yra pasirenkami laisviausia įmanoma forma – savanoriškai; galbūt todėl draugystėje daugiau taikos?
Eglių spygliai, pelėdos ūkavimas ir vėjas
Tokį įrėmintą natūralų scenovaizdį ir kuriamą atmosferiškumą regime pro didžiulius stiklinius langus Nacionalinės dailės galerijos (NDG) fojė. Už lango jos (Agnietė Lisičkinaitė, Agnė Matulevičiūtė, Aistė Zabotkaitė) juokauja, rūko, kvailioja ir rymo. Niekur neskuba ir atrodo, kad ten, už lango, jos turi visą pasaulio laiką. Mes stebime jas pro vitriną, o šalia mūsų esanti Greta jas seka vaizdo kamera. Vaizdų fragmentai transliuojami per abiejuose fojė kraštuose pastatytus ekranus. Mes renkamės, kaip jas stebėti: padiktuotu, stambiu kameros žvilgsniu, ar savu, susmulkėjusiu, bet pačių pasirinktu. Tokią neįpareigojančią atmosferą pratęsia jų – draugių – persikėlimas čia, į NDG fojė. Ypač organiškai, neįkyriai, neperspaustai ir taupiai dėliojasi tekstinė linija (Birutės Kapustinskaitės indėlis), o atsargi muzikinė dramaturgija (kompozitorė Agnė Matulevičiūtė, garso režisierius Julius Janukaitis) kuria nostalgijos, lengvumo ir ramybės įspūdį. Kas vyksta scenoje? Keturių suaugusių moterų būvis kartu ir iš jo kylantys susidūrimai.Čia dominuoja aktyvios, dėmesį į save sugeriančios draugės (Agnietė ir Aistė), ir tos, kurios tyliai veikia šalia (Agnė ir Greta). Pastarosios stebi ir įsiklauso, apkabina ir nusišypso, jos sulanksto tavo striukę ir apskritai viską surikiuoja į vietas: tiek tavo mintis, tiek sukeltą netvarką...
Bittersweet
Draugystės atmosfera spektaklyje kruopščiai konstruojama taip, kad jaustume jos artumą. Visas intymumas skleidžiasi minimaliomis detalėmis, iš kurių galima atpažinti nuoširdų draugės rūpestį kita. Kartu tai tam tikros saugios erdvės kūrimas: čia vyrauja atsargūs prisilietimai, nedidelės, nuoširdžios šypsenos, maži susidūrimai ir apskritai paprasti pokalbiai. Toks buvimas ypač subtiliai ir tiksliai atliepia moters draugystės su kita moterimi jautrumą, energiją ir jėgą. Tam tikra visų šių būsenų esencija atsiskleidžia kūrybinės komandos sukurtame muzikiniame klipe „Smoking Song“, kurio fragmentus girdime ir matome spektaklyje.
Jauku čia. Šias drauges greitai pamilsti. Norėtum turėti su kuo šitaip artimai, neįkyriai ir paprastai būti: patylint, pasirąžant, nieko neforsuojant ir nesivaržant. Tačiau kažkur giliai sukrebžda mintis, kad tokia draugystė įmanoma tik idealiame pasaulyje ar tam tikrame gyvenimo etape: tokios artimos, intymios, visa aprėpiančios draugystės išnyksta sulig mokyklų / studijų baigtimi, kai užsisukame porų santykiuose, šeimų kūrime ir nesibaigiančiuose darbuose. Ši idiliška draugystė galima tik turint jai būtiną nerūpestingumo – jaunystės – elementą, kai atsakomybės buvo sąlyginės ir lengvai atidedamos. Tokiame būvyje lengva kvėpuoti vienu oru ir vienodomis emocijomis. Tokiame pasaulyje būti draugu reiškia turėti jėgų besąlygiškai palaikyti ir pastovėti už kitą. Tik ar būnant šiose draugystėse ilgiau tai iš tiesų įmanoma? Ar ilga draugystė nepereina panašius, ypač kompleksiškus etapus, kokius patiria visi artimi santykiai? Čia atsiranda nesusikalbėjimai, kaupiasi nusivylimai ar nuoskaudos, vyksta sąmoningi arba nesąmoningi atsitraukimai ir vėl viena kitos atradimai.
Kaip reiškiasi šokis?
Būnat kartu supanašėja ne tik požiūris ar elgesys, kartu perimami ir tam tikri įpročiai, mimikos ar kūno refleksai. Kas judesyje pratęsia šią intymumo atmosferą? Čia judesys reiškiasi rankų sinchroniškumu, kaip ir vienodu bato pasitaisymu ar ausies lytėjimu. Šalimais įvykstančiu šuoliu ir kūnų susilietimu, ramiu rymojimu ir cigaretės traukimu, sulėtėjusiu keitimusi drabužiais ir aktyviu judesių kartojimu. Nešiojimu ant pečių vienai kitą ir neįmantriu, sinchronišku sukiniu. Ir vis tas pats atliepiantis kosulys, suvienodėjęs kelnių pasitaisymas ar viską užbaigiantis šypsnys...
Apie atsikartojimus ir intarpus
Įdomu, kaip šiame darbe iš ankstesniųjų panaudojamos nedidelės judesio ar temų bei atgarsių detalės. Štai, rankos, kaip atskiros šokėjos, veikia ir dėlioja savas kompozicijas „Šokyje skalbimo mašinai ir mamai“, draugių kelnių pasitaisymo judesys taip pat perkeltas iš šio spektaklio, kur pėdkelnes vis timpčiojo pati Greta. Panašius klausimus („Koks oras? Rytas ar vakaras? Tobulas laikas?“) Gretai kėlė nematomas kalbintojas „Šokyje dulkių siurbliui ir tėčiui“. Lopšinės užuominos sujungia „Šokį skalbimo mašinai ir mamai“, „Šokį objektui ir vaikui“, o čia jos atsikartoja nutolusių liaudies sutartinių fone. Ir, žinoma, viską jungia visada Gretos spektakliuose matomas ekranas.
Dabar mąstau: jei dulkių siurblys simboliškai nurodo tvarką ir problemų sprendimą, skalbimo mašina viską apverčia aukštyn kojomis, tačiau po chaoso įsivyrauja tyla ir švara, o objektas gali būti bet kas, vadinasi, visiškai nuo tavęs priklausomas pasirinkimas, tai cigaretė užsimena apie neįpareigojančią minutę su savo mintimis arba kitu žmogumi – brangią, tačiau laikui bėgant galinčią sukelti kosulį ir užteršti orą. Tiek savo, tiek kitų. Ir šią minutę man atrodo, kad visas Gretos „Šokis...“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Iš pokalbio su drauge. (Redakcijos pastaba: kalba netaisyta.)
[2] 2022-aisiais menininkė sukūrė savotišką šio triptiko tąsą – instaliaciją „Šokis objektui ir šeimai“.
[3] Kartu su šia režisiere Greta sukūrė ir šokio filmo versiją „Šokis tėčiui“.
[4] Birutė Kapustinskaitė, Paulius Markevičius, Agnė Matulevičiūtė, Aldona Vilutytė.
