Don Kichoto žvilgsniu

Aistė Šivytė 2021-06-04 7md.lt, 2021-05-28
Scena iš spektaklio „Don Kichotas“, režisierius Adomas Juška (Valstybinis jaunimo teatras, 2021). Lauros Vansevičienės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Don Kichotas“, režisierius Adomas Juška (Valstybinis jaunimo teatras, 2021). Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Pastarieji teatro metai nedaug tesiskyrė nuo gyvenimo iš sauso maisto davinio: lyg ir valgoma, atsižvelgiant į aplinkybes - visai neblogai, kartais net įdomu, neįprasta, tačiau niekad nebūna sotu. Praėjusią vasarą, po pirmojo karantino pagaliau klestelėjus į žiūrovo kėdę, kai net salės šviesas, lyg vaikystėje šviesoforą, regis, bandei priversti kuo greičiau užtemti, vos po kelių dešimčių minučių tekdavo nusivilti išvydus, kad ant scenos - tas pats sausas davinys, o kartais - vienišas sudžiūvęs sausainis. Tad savaime suprantama, kad dar kartą naujai atsivėrę teatrai privertė susimąstyti - kas laukia šį kartą?

Gegužės 16 d. Jaunimo teatre įvykusi Adomo Juškos spektaklio „Don Kichotas“ premjera - ilgai lauktas džiaugsmas išbadėjusiam žiūrovui. Tačiau spektaklis ne tik tikėjosi išsiilgusio žiūrovo, bet ir pats jo laukė - scenoje pasitinka jau gerokai pasenusi spektaklio iškaba, joje premjeros data: 2020 m. lapkričio 27, 28 d. Apima jausmas, tarsi visą pusmetį rekvizitas neliečiamas prastovėjo scenoje, laukdamas, kol jį atgaivins pasirodžiusių žiūrovų žvilgsniai. Ir vos užgesus salės šviesoms tai įvyksta: pasigirsta bruzdesys, po apnuogintus scenos griaučius ima lakstyti prožektoriaus šviesa. Tylą sudrumsčia netrukus Sanču Pansa tapsiančio scenos darbininko (Andrius Bialobžeskis) keiksmai, murmėjimas, nepasitenkinimas. O iš dėžės kartu su glėbiu riterių romanų išvirsta ir čia pat nuo pasenusios iškabos savo naująjį vardą pasirenka prakaulus, išstypęs, knygų persiskaitęs inteligentas - Don Kichotas (Aleksas Kazanavičius). Juoda širma pakyla - prasideda kelionė.

Būtent „kelionė“ būtų tinkamiausias žodis šiam spektakliui apibūdinti. Tik reikėtų pridėti „magiška“. Beveik nuolat besisukančio scenos rato ir jame stovinčios konstrukcijos padedami, Don Kichotas ir Sančas Pansa keliauja per laiką ir pasaulį. Tik ką buvusi tuščia, ratą aplink savo ašį apsukusi konstrukcija prisipildo gyvybės: per akimirką scenoje atsiranda priplėkusi, smagiai įkaušusių girtuoklių šurmulio pripildyta smuklė, fantasmagoriška, bet kartu juokinga operacinė ar nuo energijos kibirkščiuojantis pats tikriausias cirkas su aršiais buliais, liūtais ir nežemiškos jėgos galiūnais. Nors ir suprantama, kad aktoriai greičiausiai slepiasi konstrukcijoje, o cigaretę traukiantis milžinas - tai du vienas ant kito pasilypėję žmonės, pamiršus logiką ir technines detales pasiduoti scenos realybei ir donkichotiškam žvilgsniui labai lengva.

Kai kas nauja ir iki šiol nematyta šio režisieriaus darbuose - filmuotas vaizdas. Suflerio dėžutėje vaizdo kamera mums parodo istoriją, o kartais ir paties Don Kichoto žodžius šnabždantį Servantesą (Vaidas Vilius). Kinas ir teatras mezga darnią, lyg savaime suprantamą draugystę. Kamera nekonkuruoja dėl žiūrovo žvilgsnio, o scena pati keletą kartų mandagiai užleidžia jai vietą - ši puikiai parodo, kaip Don Kichotui ir Sančui Pansai sekasi anapusybėje.

Per spektaklį tiek žiūrovą, tiek Don Kichotą persekioja priminimas, kad tai tik fikcija: pasitinkanti spektaklio iškaba, pranešėjos balsas apie spektaklio pradžią, pertrauką ir perstumdomas dekoracijas, net paties Servanteso anksčiau negu Don Kichoto lūpomis skambantys žodžiai, į riterio rankas patenkanti knyga, kurioje - tik ką nutikę įvykiai. Knygoje Don Kichotui teigiama, kad jis beprotis (smuklė nėra pilis, o pasileidusios merginos nėra damos), o scenoje jis susiduria su dar nuožmesne realybe - jis netikras. Jis - fiktyvus, sukurtas kaip parodija, šią akimirką egzistuojantis, nes yra rašomas. Tačiau pagainiojęs Servantesą ir paskaitęs savo žodžių, Don Kichotas keliauja toliau. Jo tikėjimas kilnumu nepalaužiamas, o kartu ir užkrečiamas: nors ir puolama tikrovės, scenoje vykstančios istorijos magija traukia.

Adomo Juškos „Don Kichotas“ - tai kvėpuojantis, įvairiaspalvis spektaklis, perteikiantis absurdiškus ir juokingus Don Kichoto ir Sančo Pansos dialogus, bet nepamirštantis liūdesio, nepasiekiamos riterio meilės, ginklanešio sielvarto dėl savo riterio žūties. Tai puikiai scenai pritaikyta, rodos, nepastatoma įtikėjusio svajotojo istorija. Šiame spektaklyje Juškos režisūra nestokoja kūrybingumo bei kinematografiško žvilgsnio, yra jautri detalėms, žaisminga. Palikus žiūrovų salę pagaliau buvo sotu, tad galima vietą užleisti daug malonesnei problemai - norui pakartoti.

7md.lt

recenzijos
  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.