Pastarieji teatro metai nedaug tesiskyrė nuo gyvenimo iš sauso maisto davinio: lyg ir valgoma, atsižvelgiant į aplinkybes - visai neblogai, kartais net įdomu, neįprasta, tačiau niekad nebūna sotu. Praėjusią vasarą, po pirmojo karantino pagaliau klestelėjus į žiūrovo kėdę, kai net salės šviesas, lyg vaikystėje šviesoforą, regis, bandei priversti kuo greičiau užtemti, vos po kelių dešimčių minučių tekdavo nusivilti išvydus, kad ant scenos - tas pats sausas davinys, o kartais - vienišas sudžiūvęs sausainis. Tad savaime suprantama, kad dar kartą naujai atsivėrę teatrai privertė susimąstyti - kas laukia šį kartą?
Gegužės 16 d. Jaunimo teatre įvykusi Adomo Juškos spektaklio „Don Kichotas“ premjera - ilgai lauktas džiaugsmas išbadėjusiam žiūrovui. Tačiau spektaklis ne tik tikėjosi išsiilgusio žiūrovo, bet ir pats jo laukė - scenoje pasitinka jau gerokai pasenusi spektaklio iškaba, joje premjeros data: 2020 m. lapkričio 27, 28 d. Apima jausmas, tarsi visą pusmetį rekvizitas neliečiamas prastovėjo scenoje, laukdamas, kol jį atgaivins pasirodžiusių žiūrovų žvilgsniai. Ir vos užgesus salės šviesoms tai įvyksta: pasigirsta bruzdesys, po apnuogintus scenos griaučius ima lakstyti prožektoriaus šviesa. Tylą sudrumsčia netrukus Sanču Pansa tapsiančio scenos darbininko (Andrius Bialobžeskis) keiksmai, murmėjimas, nepasitenkinimas. O iš dėžės kartu su glėbiu riterių romanų išvirsta ir čia pat nuo pasenusios iškabos savo naująjį vardą pasirenka prakaulus, išstypęs, knygų persiskaitęs inteligentas - Don Kichotas (Aleksas Kazanavičius). Juoda širma pakyla - prasideda kelionė.
Būtent „kelionė“ būtų tinkamiausias žodis šiam spektakliui apibūdinti. Tik reikėtų pridėti „magiška“. Beveik nuolat besisukančio scenos rato ir jame stovinčios konstrukcijos padedami, Don Kichotas ir Sančas Pansa keliauja per laiką ir pasaulį. Tik ką buvusi tuščia, ratą aplink savo ašį apsukusi konstrukcija prisipildo gyvybės: per akimirką scenoje atsiranda priplėkusi, smagiai įkaušusių girtuoklių šurmulio pripildyta smuklė, fantasmagoriška, bet kartu juokinga operacinė ar nuo energijos kibirkščiuojantis pats tikriausias cirkas su aršiais buliais, liūtais ir nežemiškos jėgos galiūnais. Nors ir suprantama, kad aktoriai greičiausiai slepiasi konstrukcijoje, o cigaretę traukiantis milžinas - tai du vienas ant kito pasilypėję žmonės, pamiršus logiką ir technines detales pasiduoti scenos realybei ir donkichotiškam žvilgsniui labai lengva.
Kai kas nauja ir iki šiol nematyta šio režisieriaus darbuose - filmuotas vaizdas. Suflerio dėžutėje vaizdo kamera mums parodo istoriją, o kartais ir paties Don Kichoto žodžius šnabždantį Servantesą (Vaidas Vilius). Kinas ir teatras mezga darnią, lyg savaime suprantamą draugystę. Kamera nekonkuruoja dėl žiūrovo žvilgsnio, o scena pati keletą kartų mandagiai užleidžia jai vietą - ši puikiai parodo, kaip Don Kichotui ir Sančui Pansai sekasi anapusybėje.
Per spektaklį tiek žiūrovą, tiek Don Kichotą persekioja priminimas, kad tai tik fikcija: pasitinkanti spektaklio iškaba, pranešėjos balsas apie spektaklio pradžią, pertrauką ir perstumdomas dekoracijas, net paties Servanteso anksčiau negu Don Kichoto lūpomis skambantys žodžiai, į riterio rankas patenkanti knyga, kurioje - tik ką nutikę įvykiai. Knygoje Don Kichotui teigiama, kad jis beprotis (smuklė nėra pilis, o pasileidusios merginos nėra damos), o scenoje jis susiduria su dar nuožmesne realybe - jis netikras. Jis - fiktyvus, sukurtas kaip parodija, šią akimirką egzistuojantis, nes yra rašomas. Tačiau pagainiojęs Servantesą ir paskaitęs savo žodžių, Don Kichotas keliauja toliau. Jo tikėjimas kilnumu nepalaužiamas, o kartu ir užkrečiamas: nors ir puolama tikrovės, scenoje vykstančios istorijos magija traukia.
Adomo Juškos „Don Kichotas“ - tai kvėpuojantis, įvairiaspalvis spektaklis, perteikiantis absurdiškus ir juokingus Don Kichoto ir Sančo Pansos dialogus, bet nepamirštantis liūdesio, nepasiekiamos riterio meilės, ginklanešio sielvarto dėl savo riterio žūties. Tai puikiai scenai pritaikyta, rodos, nepastatoma įtikėjusio svajotojo istorija. Šiame spektaklyje Juškos režisūra nestokoja kūrybingumo bei kinematografiško žvilgsnio, yra jautri detalėms, žaisminga. Palikus žiūrovų salę pagaliau buvo sotu, tad galima vietą užleisti daug malonesnei problemai - norui pakartoti.
