Jono Jurašo „Dvejonė”, vaidinamas Mažojo teatro scenoje, patvirtina, kad tikras ir gilus psichologinis teatras niekada nemirs, nes svarbiausia jo figūra yra žmogus ir jo problemos, o kartu – artistas ir jo menas.
Lapkričio 11-12 d. „Menų spaustuvėje” debiutavo „Trupė liūdi” – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirtakursiai, vadovaujami Vlado Bagdono, Sauliaus Bareikio ir Cezario Graužinio.
Lapkričio 14-27 d. Maskvoje vykęs festivalis „Naujasis Europos teatras” (NET) šįmet pakvietė daug garsių vardų. Festivalį atidarė Oskaro Koršunovo spektaklis „Hamletas”. Siūlome keletą Maskvos teatro kritikų recenzijų.
Statytojai sukūrė miestietišką spektaklį, jo laikmetį apibrėždami finale rodomais dinamiškais kino vaizdais iš XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių: judri miesto gatvė, rieda karietos, juda žmonių minios, galiausiai – publikos pilna milžiniška arena.
Reikalingi tokie ansambliški spektakliai trupei – kaip vienijanti kūryba, kaip teatro – šeimos pajautimas. Gražu (ir netikėta), kad režisierius lengvai rado bendrą sutarimą su aktoriais, suteikė jiems teatrinio žaidimo džiaugsmą.
Rusų dramos teatre įvyko premjera – Grigorijaus Gorino „Juokdarys Balakirevas”. Šią unikalaus rašytojo, mirusio 2000-aisiais, paskutiniąją kūrybos pjesę režisavo Algirdas Latėnas.
Lapkričio 11, 12 dienomis Menų spaustuvėje ryškiai švietė žalias, išėjimą nurodantis ženklas, – plakatas, kvietęs visus užeiti į spektaklį ir su jauna „Trupe liūdi” nuspręsti, išvažiuoti ar ne.
Aktorius Rolandas Kazlas praėjusį savaitgalį Kauno valstybiniame dramos teatre pristatė spektaklio „Palata” premjerą, į kurią kvietė programėlė, primenanti paciento kortelę.
Rolandas Kazlas, imdamasis Čechovo apysakos „Palata Nr.6″, suteikė vilčių, kad turi ką pasakyti apie šiandieną; bet žiūrint spektaklį daugiau klausimų kelia ne jis pats, o vidinė Rolando Kazlo logika: kodėl jam prireikė imtis režisūros?
