Šįkart teatras, tarsi persisotinęs fundamentalistų, priešų, chaoso ir išvarymo, imasi skleisti pozityvą. Žadėdamas išvarytiesiems vos ne „Rožinį gyvenimą“ Edithos Piaf stiliumi.
Cezaris Graužinis pasirenka scenoje sukurti pasaką, kur meilė iš pirmo žvilgsnio yra savaime suprantamas dalykas, nužudytieji atgyja, gėris nugali blogį ir vėl viskas būna gerai.
Blogėjanti situacija, skurdas, būrius viltį prarandančių žmonių varantis iš gimtinių, – ne vienos naujai iškeptos Europos sandraugos narės karti realybė.
Kultine vadinamos V.V.Landsbergio knygos sceninis variantas desperatišku poreikiu linksminti ir prastu skoniu primena taip pat kultinių humoro švenčių „Juokis” orgijas.
Dramos epicentre suvirpa Dzeržinskio Pilsudskiui į veidą išrėkta erezija – mudu juk galėjome anksčiau susitikti, susitarti ir kurti Tą Valstybę! Galėjo?
Dabartinio teatro scenoje mes mėgstame savo herojus nuvainikuoti, o šiame spektaklyje, atvirkščiai, jie tarsi reabilituojami. Mūsų širdys suminkštinamos – nesišvaistykime per daug, nes tuoj nieko neliks.
Galbūt dėl to, kad „Širdies Vilniuje“ sandara yra panaši į Juozo Glinskio garsiosios pjesės „Grasos namai”, tai ir spektaklio personažai, jų pateikimas taip pat primena Jono Jurašo 1970 m. garsųjį spektaklį.
Iš pačios pjesės smelkte smelkėsi lietuvių dramaturgijos problemos: autoriui nepavyko užčiuoti svaresnio konflikto, išplėtoti temos. Dramos kūrinys išėjo be dramaturginio užtaiso, jo personažai – bespalviai, vienaplaniai, primenantys idėjų atspindžius, o ne gyvus žmones.
Spektaklyje remiamasi savotišku kinematografiniu montažu: vieną temą keičia kita, dramatinę nuotaiką – komiška, mono pasirodymą – ansamblis.
