Į Kauno valstybinio dramos teatro (KVDT) sceną atkeliavusio „Mažučio dinamito“ režisierius Gintaras Varnas pateikia šiuolaikinio žmogaus požiūrį į likimo žaismę.
Likimo valdomi personažai
Teatro „Utopija“ ir KVDT spektaklyje pasakojama trijų jaunuolių santykių istorija, kupina jaunatviško nerūpestingumo ir nereikšmingų atsitiktinumų, priverčiančių juos kiek kitaip pažvelgti į save ir savo gyvenimus.
Dar antikos laikais žmonės suvokė, kad gyvenimas kartais panašus į šachmatų partiją, kurios negalima pradėti antrąkart, kad pakartotinis ėjimas nebus duotas ir amžinojo istorijos variklio nepasuksi atgal. Gyvenimas ir istorija tekėjo linijine vaga, tad ir tragedijos įvykiai buvo rutuliojami viena kryptimi, įsukant veikėjus į nepaaiškinamą atsitiktinumų grandinę. Atsitiktinumas buvo suvokiamas kaip įnoringų dievų siunčiama likimo žaismė, o rizika - kaip desperatiškas bandymas jai pasipriešinti.
G.Varno „Mažučiame dinamite“ veikėjų gyvenimai pasirodo taip pat valdomi likimo žaismės, į kurią jie įtraukiami kaip į aklą atsitiktinumą. Režisierius, dėliodamas fragmentišką, trūkinėjantį skirtingų erdvių ir laiko pasiansą, į atsitiktinumo ir rizikos veiksnius jau žvelgia iš šiuolaikinio žmogaus mąstymo perspektyvos. Spektaklio sąranga tarsi teigia, kad mūsų veiksmai priklauso fatališkai rizikos zonai, yra paženklinti netikrumo ir nenuspėjamumo, kad mes negalime nei kontroliuoti, nei numatyti savo poelgių pasekmių. Ir tik šiuolaikinėmis technologijomis mes galime atsukti laiką atgal bei pasinerti į numatymo iliuziją. Pjesės autorė šiuolaikinė britų dramaturgė Abi Morgan, pasiduodama šios iliuzijos kūrimui, kaip tikra technologijų amžiaus apologetė, pjesės įvykius montuoja kino montažo principu, o G.Varnas, imituodamas pastarąjį, menamo mygtuko paspaudimu reikiamais momentais tiesiog atsuka spektaklio juostą atgal. Tokiu būdu režisierius žiūrovams suteikia galimybę į regimus įvykius pažvelgti atbuline tvarka, įvertinti atsitiktinių situacijų pasekmes.
Jubiliejinis G.Varno sugrįžimas
Jubiliejinį - teatro 90-mečiui skirtą - G.Varno sugrįžimą į KVDT galima pažymėti, jei ne atsitiktinumo, tai bent savotiškos rizikos ženklu: režisierius rizikavo tiek atiduodamas duoklę jauniesiems savo kurso studentams, tiek pasirinkdamas aiškaus siužeto atsisakančią šiuolaikinę dramaturgiją, Lietuvoje kol kas dar nerandančią savojo adresato. A.Morgan pjesėje nėra nieko, kas apibūdintų personažus kaip išbaigtus psichologinius charakterius, pagrįstų motyvuotą jų veiksmų seką ar dialoguose dėstomas gyvenimo tiesas. Tai veikiau užuominų ir būsenų pjesė, atvira skaitytojo žvilgsniui, kupina banalių kasdienybės nuotrupų, tikrovės ir fantazijos susipynimų, neišsakytų jausmų ir nutylėjimų. Šiuo požiūriu „Mažučio dinamito“ tekstas labiau atitinka vadinamojo atmosferinio kino specifiką, kai neaiškias veikėjų būsenas geriau nei žodžiai nusako išlaikytos pauzės ir jas užpildantys vaizdai bei garsai: medžių šnarėjimas, praskrendančios bitės dūzgesys ir pan.
Būtent tokių išlaikytų pauzių, kai garso instaliacijos harmoningai sukimba su vaizdu ir veikėjų jausmais, šiame spektaklyje ir pritrūko. Kad ir kaip būtų, scenografas Gintaras Makarevičius ir kompozitorius Giedrius Puskunigis bando perteikti pjesėje plevenančią atmosferą ir yra pakankamai dėmesingi autorės nurodytoms remarkoms. Iš visų galimų materijų suformuojamos dvi pagrindinės substancijos - ežero vanduo ekrane ir elektros spragsėjimo garsas, pramaišiui su bičių dūzgimu virstantis ne tiek veikėjų įtampos laidininku, kiek jungiamąja trūkinėjančių epizodų grandimi. Veikėjų būsenoms išreikšti G.Puskunigis, tarsi pritardamas kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus išsakytai minčiai, kad gera muzika teatre - ta, kurios nesigirdi, ieško jau kitokių - švelnių, neįkyrių, su spektaklio emociniu lauku susiliejančių muzikinių pustonių.
Atmosferos, būsenų, emocinio lauko kūrimas, ko gero, ir yra tas pagrindas, ant kurio turėtų laikytis visas spektaklis, pretenduojantis į įelektrintos įtampos iškrovas. Liūdna, bet žaibo trenksmo dar reikės palaukti. Nei videoakustiniai efektai, nei jaunieji aktoriai, turėję tapti spragsinčios atmosferos laidininkais, nepasiekia žadėtų aukštosios įtampos fluidų.
G.Varno studentus jau teko matyti ne viename jo spektaklyje, tačiau ką nors pasakyti apie šių jaunų žmonių profesinius gebėjimus išties nelengva (įsiminė tik E. Gudavičiūtės Džiuljeta „Publikoje“), nes režisierius kaip pagrindinį vaidmens elementą dažniausiai naudoja aktorių organiką. Užduotis nevaidinti, nemeluoti, būti savimi scenoje aktoriams keliama ir „Mažučiame dinamite“. Natūralumo reikalavimas čia yra kone esminis, tačiau jo nereikėtų suprasti kaip vien lengvinančios aplinkybės. Natūralumas gali ne tik paslėpti profesinio meistriškumo trūkumus, bet ir tapti neįveikiama kliūtimi atsikratant profesinių štampų. Kita vertus, laikantis šio reikalavimo, aktorius niekuomet nepaslėps savo asmenybės. Vaidindamas nevaidinant aktorius atskleidžia savo paties jautrumą ir intelektualumą, o tai - ne mažiau svarbu nei personažo charakterio kūrimas.
Išvengti nedraugiškos tikrovės
Vainiui Sodeikai „Mažajame dinamite“ teko užimti kone sunkiausią - tarpinę poziciją, balansuojančią tarp vaidybos ir nevaidybos. Jo Antonis, režisieriaus interpretacijoje traktuojamas kaip autistinių požymių turintis jaunuolis, jau savaime reikalauja jį išskiriančios kūno laikysenos. Aktoriui pavyko surasti santūrią plastinę kūno išraišką, įkūnyti šiek tiek kaprizingą, vaikišką pagrindinio veikėjo trapumą. V.Sodeikos Antonis gyvena uždarame minčių pasaulyje, todėl jo realybė pasirodo gerokai atitrūkusi nuo tikrovės: jis tai klaidžioja atminties labirintuose, tai kuria alternatyvius vaizduotės pasaulius, kurių pradžias pasiskolina iš laikraščių puslapių. Antonio atitrūkimas nuo tikrovės tampa kone pagrindinė spektaklio ašis. Jis žaidžia su bite, bet ji jam negelia, kaip ir tikrovė, kurios negyveni, negali įgelti. Rizika Antonio vaizduotės gyvenime neegzistuoja, todėl jo veiksmai nutrūktgalviškai drąsūs - jis gali stovėti lietuje ir laukti, kol jį užklups žaibas, apsipilti vandeniu, bet nebūti nutrenktas. Rizika ir gyvenimas netikrovės vakuume, ko gero, ir yra tos Antonio savybės, kaip magnetas traukiančios kitus spektaklio veikėjus.
Dovydą Stončių paprastai esame įpratę matyti daug šiurkštesniuose vaidmenyse, bet režisierius, regis, linkęs keisti nusistovėjusius jo amplua. D.Stončius kuria visišką Antonio priešingybę - jautraus mažakalbio Lusieno įvaizdį, gana ryškiai prieštaraujantį aktoriaus psichofizikai. Gal dėl to jo vaidmuo mažiausiai įtikino. D.Stončiaus Lusienas nuoširdžiai stengiasi vadovautis logikos dėsniais, atsitiktinius įvykius paaiškinti priežasties-pasekmės ryšiais. Tačiau kad ir kaip stengtųsi, jis negali išvengti nedraugiškos tikrovės - bitė jam įgelia vos prisilietus. Neatsitiktinai pjesės autorė Lusienui parenka rizikos įvertintojo profesiją. Galime tik numanyti, kad Antonis Lusienui reikalingas kaip seismografas, pagal kurį jis matuoja savo paties neryžtingumą. Nors kiekvienas žiūrovas yra laisvas susikurti šių draugų santykių istoriją, psichologai jų ryšį greičiausiai apibūdintų kaip simbiotinį, t.y. tokį, kuriame individai negali egzistuoti vienas be kito. Lusienas be Antonio veikiausiai neišgyventų, nes jis suteikia jam gyvybiškai būtiną atsitraukimo nuo geliančios tikrovės galimybę.
Šios galimybės laukia ir Elzės Gudavičiūtės Madleina. Ji tiki stebuklais, o Antonis yra tas, kuris bet kada gali išpildyti jos svajonės poreikį. Taigi ir Madleina, ir Lusienas projektuoja į Antonį savo troškimus ir yra prisirišę prie jo kaip prie trūkstamos savo pačių dalies. Tad nieko keisto, kad po truputį tarp jų atsirandantys jausmai pilnatvės neteikia. Madleina tik dar stipriau pajunta vienatvės jausmą, o iš pasakojimo sužinome, kad lemiamą akimirką neištartas žodis ją galutinai pražudo. Tačiau G.Varnas turbūt nebūtų G.Varnas, jei paliktų žiūrovą tamsioje neviltyje. Režisierius nukreipia įvykius sava vaga, ir teatras, palikdamas daugtaškį, vėl atranda vaizduotės ir atsitiktinumo žaismą.