Gruodžio 16-ąją Klaipėdos dramos teatre buvo pristatytas premjerinis režisieriaus Povilo Gaidžio spektaklis pagal Eriko Emanuelio Šmito laisvamanišką pjesę „Paleistuvis“.
Įžymybė – apie įžymybę
 |
| Madmuazelė Golbach (Monika Vaičiulytė), Didro duktė Аnželika (Toma Gailiutė) ir Deni Didro (Vytautas Anužis) |
Pjesės autorius E. E. Šmitas yra įžymus šiuolaikinis prancūzų rašytojas ir dramaturgas, daugelio literatūrinių, teatrinių premijų laureatas. Jo pjesės statomos įvairiuose pasaulio teatruose, o pjesių herojais tampa skirtingų epochų mokslo ir meno įžymybės. „Didro specialistas“ E. E. Šmitas (studijavo ir dėstė filosofiją, apgynė daktaro disertaciją tema „Didro, arba Gundymo filosofija“) pjesę „Paleistuvis“ savotiškai dedikavo garsiam švietimo epochos prancūzų filosofui Deni Didro.
Dinamiškame, prancūziško humoro kupiname spektaklyje atskleidžiama viena Didro diena: XVIII amžiaus dvare sukasi ekscentriški personažai; rengiama enciklopedija, kuriai filosofas, „padedamas“ dailininkės iš Prūsijos, bando parašyti apibrėžimą žodžiui „moralė“.
Aktualu ir populiaru
Recenzijos pavadinime perfrazavau anglų rašytojos L. Renison šiuolaikinio paaugliško bestselerio apie keturiolikmetę mergaitę Džordžiją Nikolson ir jos draugus „Meilutis, stringai ir laižiakas“ pavadinimą.
Tai, ką laisvamaniškai deklaravo Didro, dabar teigia (tik ne taip protingai) nemaža dalis žmonijos. Paaugliai taip pat. Tad spaudoje išsakyta režisieriaus mintis, ar nereikėtų ant spektaklio afišos užklijuoti „S“ ar bent „N 14“ ženklą, pakelia nuotaiką.
Žinoma, galime dejuoti: „Vaje, vaje, prie ko nusirito pasaulis po Didro“, bet atviras, šmaikštus (net kandus ar gašlus), kiek eretiškas (ir erotiškas), švelniai intelektualizuotas (arba atvirkščiai, – primityviai tiesmukiškas) tekstas dabar labai populiarus.
Aktuali ir prigimtinių teisių retorika; oponavimas bet kokioms dogmoms; simpatizavimas paviršutiniškoms, pikantiškoms komedijinėms situacijoms. Kaip su premjera susiję stringai? Pasižiūrėkite ir netrukę išsiaiškinsite.
 |
| Аna Dorotėja Terbiuš (Nelė Savičenko) ir Deni Didro |
Ryški teksto privilegija
„Paleistuvis“ – situacijų komedija, kurioje netrūksta komiškų nutikimų, bet režisūriniai sprendimai/triukai (o jiems atsirasti erdvės pakanka), deja, tiesmukiški, minimalūs, neišradingi. Premjeriniame spektaklyje ryški teksto privilegija, nors... Aktoriaus Vytauto Anužio atliekamas Didro vaidmuo jau dabar pakankamai spalvingas. Jo pagrindinė scenos partnerė aktorė Nelė Savičenko, vaidinanti ponią Аną Dorotėją Terbiuš (tapytojos ir apgaulių meistrę), – visada „vertinga medžiaga“ scenai.
Tiesa, N. Savičenko sukurtame vaidmenyje naujų aktorinio meistriškumo dominančių tarsi ir nepastebime, tačiau vaidmuo – aistringas ir mįslingas, kai kada provokuojantis nesutikti su aktorės sprendimais (pvz., rezignaciškai, pagiežingai sakomas monologas žiūrovą orientuoja į kitokio žanro spektaklį, sutrikdo veiksmo dinamiką). Ponia Terbiuš yra tas herojus, kurio veiksmų scenarijus ir režisūra įstumia Didro į kvailinančią situaciją ir pakoreguoja filosofo filosofiją.
 |
| Deni Didro su žmona Antuaneta (Regina Arbačiauskaitė). Vytauto Liaudanskio nuotraukos |
Tarsi iš „blondinių“ šou
Laimėjusių ar pralaimėjusių šioje komedijoje nėra – susipainiojęs didysis laisvamanis Didro išsisuka: enciklopedijoje paslepia mažytę apgaulę – žodžio „moralė“ reikšmės siūlo ieškoti prie „etikos“, o „etikos“ - prie „moralės“.
Apgaudinėjama filosofo žmona ponia Antuaneta Didro (aktorė Regina Arbačiauskaitė) verčiau renkasi neištikimybę nei nuobodį...
Premjeroje debiutavo būsimosios teatro aktorės, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docento P. Gaidžio vadovaujamo vaidybos specialybės IV kurso studentės Toma Gailiutė ir Monika Vaičiulytė. Pirmoji atliko Аnželikos, Didro dukters, antroji – jaunos merginos, madmuazelės Golbach vaidmenį. Abi aprengtos tarsi dvynės (minimalūs spalviniai niuansai), o ir vaidmenims kol kas stinga individualumo, todėl, reikalui esant, galėtų sėkmingai viena kitą dubliuoti. Toji „blondinių“ vaidybos mokykla, apkrėtusi pusę Lietuvos, įgrisusi iki gyvo kaulo ir labiau tinkama televizinių šou atstovams, nei profesionalioms aktorėms, kurioms nestinga potencialo paieškoti originalesnių sprendimų. Simpatiško „epizodo“ vaidmenį žaidžia Edvardas Brazys (Didro sekretorius Baronė).
Scenografija – nesusipratimas
Didžiausias spektaklio nesusipratimas – Sergejaus Bocullo scenografija: statiška, daug sykių matyta, primityvi. Net jos sąlygiškumas – sąlygiškas. Toks naujakurių stilius: „Ką tik atsikraustėme, todėl dar nežinome, kaip gyvensime“. Kostiumai – „epochiniai/neepochiniai“ – neišbaigti. Ir dėl šios priežasties spektaklis neturi stiliaus, charakterio.
Tikiu, kad gerai apšilę, spektaklį, kaip sakoma liaudyje, „išveš“ aktoriai.
