Devyniolikos nuorodų tekstas

Kristina Steiblytė 2016-03-25 kamane.lt, 2016 03 23

aA

Vadinamajam avangardui

Samo©

Artūro Areimos teatro „Nevykėlis“ (pagal Eduardo Limonovo „Nevykėlio dienoraštį“), kad ir kaip dažnai jo kontekste minėtas nonkonformizmas, nėra avangardinis spektaklis, nėra spektaklis apie pankus, o ir anarchijos jame nedaug (jei apskritai yra). Tačiau nuorodų į įvairius bandymus priešintis teatro taisyklėms, į pankų (sub)kultūrą, į tai, kas XX a. antroje pusėje buvo avangardiniai meno judėjimai, ir šiuolaikines lietuvių avangardo variacijas - gausu. Tarsi patvirtindamas naują inter- ir hipertekstualumo populiarumo bangą, tuo pat metu kaip ir A. Areima, premjerą išleido Vidas Bareikis, savo „Hamletą“ sudėliojęs iš nuorodų į kitų Lietuvos režisierių darbus, įskaitant Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo „Hamletus“.

„Nevykėlis“, užlipusiems į Laisvės alėjos 51A ketvirtą aukštą, kur įsikūrusi „Post“ galerija[1], prasideda 12 nevykėlio aktų - manifesto - skaitymu[2], pasivaikščiojimu aplink medinę kiaulę[3] ir nuotraukų parodos apžiūrėjimu[4] (fotomenininkas Donatas Stankevičius) visas šias veiklas prižiūrint „kuratorei“ Kristinai Marijai Kulinič. Kuri, beje, gali (ir greičiausiai turi) trikdyti žiūrovus savo neva translytiškumu: akivaizdžiai nuogą krūtinę pridengusi fraku, kelnėta, perukuota ir ūsuota moteris su aukštakulniais. Tačiau užuot buvęs provokatyvus ar bent charizmatiškas, šis pristatymas atrodo nereikalingas. Žiūrovai nepriverčiami susimąstyti apie jų pačių prisitaikymo lygį, pasirinkimo dalyvauti ar ne šiame veiksme priežastis, pamėginama tik kvestionuoti išmoktą ir įsisavintą perkeltinės prasmės ieškojimą mene. Tad šis pradžios aktas tiesiog pusvalandžiu ištęsia spektaklio laiką, o, suvarius visus žiūrovus į vieną ne itin didelę erdvę, dar ir trukdo apžiūrėti ar net pamatyti „Nevykėlio“ parodą.

Po tokio pristatymo žiūrovai vedami į galerijos salę, kurioje laukia Nevykėlis (aktorius Valerijus Kazlauskas[5]). Esame tarsi kviečiami į svečius. Tačiau nereikia apsigauti - nors ne tik režisierius, bet ir scenografas A. Areima įrengė šia patalpą taip, kad primintų skurdžius bohemiškus namus (su daug šviestuvų, spintą atstojančiu europadėklu ir, žinoma, patefonu), vis dėlto esame galerijoje, kur žiūrime Nevykėlio performansą. Tai akivaizdu iš karto: žiūrovai po parodą vedžiojusios kuratorės supažindinami su elgesio taisyklėmis, susodinami priešais Nevykėlį ir gali laisvai išeidami ir pareidami stebėti, kaip jis pasakoja istorijas (bet ne kalbasi), save filmuodamas ir iškarto projektuodamas ant sienos, atliekančios galinės uždangos ir ekrano funkciją[6]. Taigi žiūrime Nevykėlio pasirodymą galerijoje, o ne esame svečiai galerijoje įrengtoje namų imitacijoje[7].

Toks žaidimas atviromis kortomis žiūrovams vis primena, kad matome iliuziją, o ne tikrą Nevykėlio gyvenimo ištrauką. Ir net tada, kai Nevykėlio elgesys pasidaro ne itin malonus, turime ekraną - vaizdas ekrane leidžia pabėgti nuo tiesioginio čia pat atliekamų veiksmų stebėjimo (tai būtų lakstymas su peiliu[8], žalios mėsos naudojimas, įskaitant valgymą[9], mėginimas masturbuotis ar tuštintis[10]). Nors kai kuriems žiūrovams toks pankiškas ribų nepaisymas atrodo nepakenčiamas net ir stebint nufilmuotą, projektuojamą ant sienos veiksmą, kitiems būtent toks projektavimas yra išsigelbėjimas, mat matyti televizoriaus, o juo labiau kompiuterio ekrane esame įpratę beveik viską. Tačiau veiksmas čia pat vyksta ir gyvai, kurį, rinkdamiesi stebėti projekciją, ignoruojame. Nors taip darydami apie pasirinkimą tarp realybės ir jos reprezentacijos greičiausiai net nesusimąstome.

Taip spektakliu prisiliečiama prie vujaristinio populiariosios kultūros aspekto. Tarsi teigiant, kad suvartoti galime viską, kas nufilmuota, arba, kitaip sakant, viską, ko nereikia stebėti gyvai. Kaip ir apraudoti galime bet kurią kur nors pasaulyje įvykusią tragediją, bet retas kuris imasi veiksmų, kad užkirstų vykstančią kaimynystėje. Stebėdami peiliu besišvaistantį, savidestrukcija užsiimantį Nevykėlį, matydami, kaip jis meluoja pats sau spektaklio metu, vis keisdamas kostiumus ir su jais personažus[11], o galiausiai net ir užsidėdamas kaukę, matome vieno nelaimingo žmogaus tragediją. Ją stebėti ne taip sunku ir dėl to, kad bet kuriuo metu galime nukreipti žvilgsnį ne į gyvą žmogų, o į ekraną, ir dėl to, kad žiūrovai puikiai supranta esą teatre. Ir net ne avangardiniame teatre, kur atsisakoma režisieriaus, teksto ar scenoje kuriamos iliuzijos viršenybės prieš visus kitus spektaklio elementus. „Nevykėlis“, nors vizualiai ir kiek provokatyvus, vis dėlto yra tradicinio teatro pavyzdys: tradiciškai organizuota erdvė, žiūrovus susodinant priešais scenos aikštelę, pasirinkti romano tekstai yra sceninio veiksmo pagrindas, kuriamas tradicinis personažas, patiriantis transformaciją, kai iš pradžių gudraujantis, flirtuojantis su kamera ir žiūrovais Nevykėlis galiausiai spektaklio finale išsako kvietimą revoliucijai[12].

Tad spektaklio nonkonformizmo ir maišto telieka ieškoti šokiruoti galinčiame Nevykėlio elgesyje. Tačiau čia tenka susidurti su dar viena kliūtimi. Nors visomis nuorodomis į pankus[13] ir skaitomais E. Limonovo „Nevykėlio dienoraščio“ tekstais kalbama apie netobulumą, nepriklausymą ir atsiribojimą, daugiau ar mažiau pasišlykštėtiną būvį, tačiau visa tai spektaklyje estetizuojama. Fiziškai patrauklus aktorius[14], scenografija[15] ir pasirinkta muzika[16] „Nevykėlį“ gerokai nutolina nuo nonkonformistinio pankiško purvo ir priartina prie televizijai tinkamo formato. Tad scenoje laksto ne „Sex Pistols“ ir Samo©, o labiau Robeto Mapplethorpe estetiškų fotografijų ir glamroko vaikas. Nors visi savu laiku buvo provokuojantys ir nepriimtini konservatyvesnei visuomenės daliai, tačiau pirmieji du užsiėmė labiau grožio neigimu ar net naikinimu, nei manipuliavimu juo, siekiant pripažinimo ar komercinės sėkmės.

Kita vertus, tai nereiškia, kad aktoriui Valerijui Kazlauskui teko lengva užduotis paskaityti romano ištraukų, puikuojantis savo išlavintu kūnu. Trečio kurso VDU aktorystės studentas daugiau nei dvi valandas provokuoja žiūrovus, galinčius jo Nevykėliui žiūrėti tiesiai į akis, įžengti į jo erdvę ir naudotis jo daiktais, patys provokuodami ar tyčiodamiesi. Pasirinkęs tokią atvirą spektaklio formą, režisierius aktorių scenoje su tuo tvarkytis paliko vieną, neleisdamas net sudėtingesnėse scenose pasislėpti po išmaniais sprendimais ir efektais (manieringo Nevykėlio kalbėjimo būdo išmaniu sprendimu nelaikyčiau). Pasirinkdamas suteikti tokią laisvę ir atsakomybę, A. Areima su savo studentu elgiasi visai kitaip nei, pavyzdžiui, Oskaras Koršunovas[17], saviškiams patikėdamas pagrindinius vaidmenis spektakliuose „Jelizaveta Bam“ ir „Kankinys“. Panašu, kad šiuo konkrečiu atveju rizika pasiteisino, V. Kazlauskas papasakoja istoriją ir su žiūrovų provokacijomis susitvarko. Tačiau spektaklio sėkmę paremti mažai patirties turinčio aktoriaus gebėjimais atrodo ne tik rizikinga, bet ir ne pedagogiška.

Nors V. Kazlausko pastangos paperka, tačiau apskritai „Nevykėliu“ A. Areimai ko nors naujo ir netikėto pasiūlyti nepavyksta. Postmodernaus teatro strategijų derinimas su moderniais elementais Lietuvos teatre matomas jau nuo E. Nekrošiaus „Nosies“ (1991), Jono Vaitkaus „Sapno“ (1995) ir Oskaro Koršunovo „P. S. Byla O. K.“ (1997) laikų. Su antiherojais Lietuvos teatre taip pat jau dorojamasi ne vieną dešimtmetį. O ir žaidimas nuorodomis jas skaityti pasirinkusiems „Nevykėlyje“ buvo smagus pratimas atminčiai užuot tapęs pasakojamos istorijos pagrindu ar bendrininku[18]. Galų gale, net ir užuominos į pankus nesuveikė. Kad ir kiek buvo kalbėta apie nonkonformizmą, geriausiu atveju pavyko rasti sąsajų su dabartiniu antropologų tyrinėjamu pankiškos smarvės netekusiu kovotojų už žmonių ir gyvūnų teises, antikapitalistų, antimilitaristų, antivartotojų judėjimu. Nors Kauno senamiesčio sienas kai kur vis dar puošia užrašai „Punks not dead“, negalintis nei prisitaikyti, nei maištauti „Nevykėlio“ Nevykėlis šaukte šaukia apie pankų išnykimą. Ir ne tik apie jų: teatrinis avangardas, eksperimentai, intelektualios provokacijos taip pat neatrodo labai gyvybingai. Po šio „Nevykėlio“, perfrazuojant vieną anekdotą, apie avangardą teatre būtų galima pasakyti - dar negyvas[19].

_____________

[1] Priešdėlis „post“ Kaune gan populiarus: galerija „Post“, „Post proceso teatras“, „Post ars“ menininkų grupė. Net ir monografijos apie postsovietinį Lietuvos teatrą autorių dauguma - Kauno teatrologai.

[2] Akivaizdi nuoroda į XX a. avangardistus, besibūrusius į grupes ir rašiusius manifestus. Čia pavyzdžiai gali būti dada, siurrealizmas ar ne kartą „Nevykėlyje“ nurodomas fluxus.

[3] Kiaulės, kad ir medinės, panaudojimas primena postarsininko Česlovo Lukensko 1990 m. instaliaciją „Persižvaigždžiavimas“.

[4] Šiose nuotraukose galima rasti nuorodų į Vaclovo Kosciuškos Domicelės Tarabildienės 1932 m. portretą (veidrodžio panaudojimus vizualiajame mene atsekant iki Velasquezo „Meninų“), Svajonės ir Pauliaus Stanikų bei, svarbiausia, Roberto Mapplethorpe nuotraukas.

[5] Nors tai paaiškėja ne iškarto, tačiau vaidindamas Nevykėlį Valerijus Kazlauskas primena bendrapavardžio Dainiaus Kazlausko daktarą iš Oskaro Koršunovo „Labas Sonia Nauji metai“.

[6] Pasiūlydamas tokią situaciją, režisierius rodo tiesiai į performanso meną, dažnai vykusį ir galerijose, modernaus meno muziejuose ar jų prieigose. Galerijoje yra gyvenę Joseph Beuys („Man patinka Amerika ir Amerikai patinku aš“, 1974 m.) ir Marina Abramivič („Namas su vaizdu į vandenyną“, 2002). Gyvenimas galerijoje, tampantis parduotinu meno kūriniu, yra ir 2015 m. Kamilės Gudmonaitės režisuoto spektaklio „God is a DJ“ tema. Tad „Nevykėlio“ pradžioje Nevykėliui mėgaujantis, kad yra stebimas kameros ir žiūrovų, galima pasijusti tarsi atsidūrus dar vienoje Falko Richterio (kurio „Po ledu“ taip pat 2015 m. režisavo A. Areima) dramos interpretacijoje.

[7] Apsilankymo svečiuose iliuziją bando kurti plataus meninio profilio sindikatas „Bad Babbits“ spektaklyje „Šiuolaikinis tolerancijos centras“. Jame žiūrovai verčiami rinktis, priimti žmones į darbą ar ne, klausiant ar norėtume, kad pradinukus mokytų gėjus, kasininke dirbtų anksčiau vogusi čigonė, striptizą šoktų besilaukianti mergina ir pan. Po šios dalies žiūrovai kviečiami apsilankyti svečiuose pas kiekvieną iš pretendentų gauti darbą. Spektaklis vis kinta, tad kuriamos iliuzijos taip pat ne visada vienodos, tačiau kai kurie apsilankymai yra būtent tokios namų imitacijos, į kurias žiūrovai yra pakviečiami, ir gali jose veikti kartu su aktoriais.

[8] Be jokių abejonių tai primena Beno Šarkos spektaklius, kuriuose dažnai kurta rizikos situacija mosikuojant dalgiu, mėtant plytas ar žaidžiant ugnimi. Kiek tikros rizikos „Nevykėlyje“, pasakyti sunku, tačiau spektaklio metu ne kartą teko krūptelėti dėl paties aktoriaus ir žiūrovų saugumo.

[9] Žalia mėsa ir elgesys su ja primena 1964 m. Carolee Schneemann performansą „Mėsos džiaugsmas“, turi tolimų sąsajų su Hermanno Nitscho ritualizuotais performansais ir net Ozzy Osbourne nukąsta šikšnosparnio galva.

[10] Mėginimas šiktelėti ant negrabiai nusipiešto taikinio yra dviguba nuoroda į 2012 m. Vido Bareikio spektaklį „Mr. Fluxus arba Šarlatanai“ ir į tame spektaklyje cituojamą fluxus judėjimą. Be to, primena ir Piero Manzoni konservuotas ir už aukso kainą pardavinėtas išmatas („Menininko šūdas“, 1961).

[11] Nors tai galėtų būti nuoroda į pankišką atsiribojimą nuo bet kokių pažiūrų, vis dėlto Nevykėlis spektaklyje prisipažįsta bandąs rasti būdą būti visuomenėje: nors su vyrais jis nustojęs miegoti, su liūdesiu konstatuoja, kad tai jo statuso nepakeitė, nepadėjo tapti vykėliu, ir galiausiai kviečia jungtis į nevykėlių revoliuciją, kurios vadas, žinoma, būsiąs jis pats.

[12] Revoliucija, kuriai kviečia Nevykėlis, kiek primena tą, apie kurią kalbėjo bolševikai. Ir visai nenuostabu: pačiam E. Limonovui, nors dabar jo nacionalbolševikai yra labiau nacionalistai, neobolševizmas nebuvo svetimas.

[13] Ko verti jau vien balti Nevykėlio apatiniai, primanantys GG Allin sceninį (ir ne tik sceninį) kostiumą, kuris koncertų pabaigoje būdavo ištepamas savu krauju. Kruvini po spektaklio ir Nevykėlio apatiniai, tačiau ne todėl, kad būtų buvęs pralietas kažkieno kraujas, bet nuo juose buvusios žalios mėsos.

[14] Valerijaus Kazlausko Nevykėlis nė iš tolo nepanašus į „Sex Pistols“ Johnny Rotten, suluošintą vaikystėje persirgto meningito ir vėliau jį užpuolusių „Sex Pistols“ priešininkų, ar GG Allin, negalėjusio pasigirti treniruotu kūnu.

[15] Nevykėlio „namai“ įrengti skoningai, su daug lempų, didele nuotrauka ant sienos, foteliu, senu kilimu ir mažu staliuku, ant kurio malama ir pjaustoma mėsa. Vaizdas daug artimesnis kukliam menininko loftui, o ne pankų skvotui.

[16] Spektaklyje pasirinktas keistas muzikinis derinys. Skamba E. Limonovo romano parašymo laiką (kelerių metų paklaida) nurodantys „Duran Duran“ ir „Commondores“, ne tik laisvės, bet ir šiuolaikinių lindihopo gerbėjų ženklu tampantis svingas, ir barokinė muzika, dar kartą primenanti fluxus, o tiksliau - jo pradininką Jurgį Mačiūną ir jo meilę Monteverdžiui.

[17] 2015 m. O. Koršunovo spektaklyje LNDT „Jelizaveta Bam“ pagrindinį vaidmenį atlieka Greta Petrovskytė, kuri spektaklyje, sukurtame tarsi režisieriaus košmaras apie savo paties kūrybą, atlieka jai numatytas funkcijas. Abi prieigos prie jaunų aktorių įtraukimo į pedagogų spektaklius gali atnešti gerų ir blogų rezultatų, tačiau čia apskritai kyla klausimas apie aktorių ruošimą Lietuvoje: pasirenkamus metodus, suteikiamas žinias, formuojamus įgūdžius.

[18] O tai puikiai pavyko estų teatrui „No 99“ spektaklyje „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui“, rodytame ir „Sirenose“ 2010 m. Žaisdami nuorodomis į XX a. meną (ypač  į performansus) ir manipuliuodami faktu, jog tuo metu Estijos kultūros ministrės pavardė skambėjo taip pat, kaip triušis estiškai, šio spektaklio kūrėjai sukūrė istoriją apie meno kūrimą, jam reikalingus resursus bei meno ir politikos santykius.

[19] Skambutis į reanimaciją:

-         Dar gyvas?

-         Dar ne.

Artūro Areimos teatro spektaklis „Nevykėlis“ vėl bus rodomas Kaune, „Post“ galerijoje (Laisvės al. 51a, 4 aukštas), balandžio 5-6 dienomis.

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.