Kai perskaitai pjesę „Keltininkas“ prieš akis bematant išdygsta visa aibė lietuvių dramaturgiją persekiojančių problemų.
Simboliška į Rusų dramos teatrą eiti žiūrėti lietuvių nacionalinės dramaturgijos.
Pjesėje „Keltininkas“ viskas gan taisyklinga ir tarsi intelektualiai sąmojinga, bet svarių žodžių tuštuma nepažada jokios gyvesnės dramos ir klaidžioja tarp pakyrėjusių Sigito Parulskio trijų pušų – kūno ir jo mirties, sekso ir dievoieškos.
Druskininkų „Eglės“ sanatorijoje įvyko ypatinga premjera, svarbi ne tik dėl to, kad teatro žiūrovai susitiko su Vilniuje gimusio pasaulinio garso rašytojo Romaino Gary romano „Gyvenimas dar prieš akis“ herojais…
Režisierius pasitiki pjesės autoriaus idėjomis, tačiau sudėliojęs kelis ryškesnius savo koncepcijos akcentus, visgi šykšti žiūrovui pateikti originalesnę spektaklio formos interpretaciją, o idėjinį reginio turinį kone visą palieka vadelioti aktoriams.
„Naujosios dramos akcijos“ dešimtmečio proga jos rengėjas Audronis Liuga pagarsino ne vien Dievo, bet ir festivalio vadovo įsakymus. Veždamas tik tai, kas jam pačiam patinka, jis renginį paverčia elitiniu.
Subtilus, tarsi įelektrintas jauno aktoriaus ir jau patyrusio Vidmanto Fijalkausko duetas, visai neprastai padedamas kelių epizodinių veikėjų, kuria įtemptą, jaudinančią ir įtikinančią trijų valandų trukmės akistatą su nenuspėjama žmogaus prigimtimi.
Petro Vaičiūno komedijos „Patriotai“ kritinis patosas 1954-ųjų spektaklyje buvo nukreiptas rūsčiai „demaskuoti“ buržuazinę Lietuvos praeitį. Tai padaryta pagal visas socrealizmo taisykles.
Jei iš spektaklio vaikams tikitės originalumo, į „Merę Popins“ geriau neikite. Tačiau jei manote, kad vaikai geba suprasti tik tradicinius pastatymus, „Merė Popins“ yra būtent jums.
