2016 m. tarptautinis šokio festivalis „Aura“ prasidėjo Birutės Letukaitės spektakliu „Labirintas“. Įėję į buvusį „Pieno centro“ bendrovės pastatą, žiūrovai galėjo klaidžioti atminties, praeities, šokio ir vizualiųjų menų labirintais. Ariadnė buvo ginkluota žirklėmis ir nebuvo paruošusi siūlo kiekvienam. Bet sau skirtą radau. Siūlas vedė ne tik po Pieno centro patalpas, kuriose kabėjo Sigi Gabrie (Sigito Gabrijolavičiaus) paveikslai ir šoko Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai, ne tik pro Lietuvos modernaus šokio pradžią, bet ir pro vizualiąją bei teatrinę mano pačios atmintį.
Pirmiausia jis atvedė prie paveikslų. Aštuoniuose kambariuose - šokiu iliustruotų paveikslų ciklas. Juose buvo galima atpažinti istorijos apie Minotauro labirintą ir Ariadnės siūlą nuorodas ir karnavalo ar cirko, tačiau iškreipto, tarsi atspindėto kreivame veidrodyje, nuotaiką. Sudvejinimai, cirko palapinės ir ryškios spalvos čia atrodė labiau bauginančiai nei džiuginančiai.
Tai, kas vyko kiekvienoje iš aštuonių Pieno centro patalpų, taip pat priminė paveiksluose dominuojančius keistumą, netikrumą ir net įtampą. Šokėjai čia buvo apsitempę galvas skirtingų spalvų kaukėmis ir apsirengę ryškiaspalviais kostiumais (dailininkė Monika Žaltauskaitė Gražienė, kostiumai - Olesė Kekienė ir Kauno kolegijos studentės) arba priešingai - monochromiški, šokantys sinchroniškai arba improvizuojantys. Visa tai buvo jungiama nuolat skambančios Antano Jasenkos muzikos.
Siūlas neleido atsikvėpti ties paveikslų ciklu ir greitai nuvedė kitais keliais. Pasukus už kampo pro akis lėkė trumpi šokio fragmentai. Vos spėjus į juos pasižiūrėti, į sprandą jau kvėpuodavo kiti žiūrovai - norėtume ir mes pasižiūrėti. Judėjimo vystymui, kismui ir netikėtumui „Labirinte“ buvo per mažai laiko ir erdvės, tad teko tenkintis jau kitur matytomis improvizacijomis ir judesių junginiais. Ariadnės ištemptas siūlas leido kiek ilgiau pasimėgauti tik mažos mergaitės, šokinėjančios klases, vaizdu. Šiose buvo galima užšokti ne tik ant skaičiaus, bet ir ant pragaro ar dangaus. Bet netikėtai siūlas nuvedė už kito kampo, kur ta pati mergaitė (S. Gabrie paveiksle ji sudvejinta veidrodžio atspindyje) melsva suknyte su dvyne seserimi kėlė šiurpą Stanley Kubricko „Švytėjime“.
Už dar kito kampo prieš akis iškilo Oskaro Koršunovo „Jelizaveta Bam“ (2015). Čia O. Koršunovo vaidybos studentai, veidus apsitempę raudonomis kaukėmis, slankiojo teatro fojė, lydėjo po scena ir ten dalyvavo Jelizavetos persekiojimo (ir prisiminimų apie OKT) šėlsme. Keisti, beveik mandagūs plėšikai, pripildantys sceną ir atimantys teatro salės tamsos teikiamą saugumą.
Siūlas vedė toliau ir dabar prieš akis išniro tie patys O. Koršunovo studentai tarsi nebeveikiančioje Raudonojo kryžiaus ligoninėje. 2016 m. ruduo, „Eglė žalčių karalienė“ - spektaklis-performansas-instaliacija. Jo žiūrovai su dryžuotašvarkiu vedliu keliavo trimis pastato aukštais stebėdami besikeičiančius vaizdus ir veiksmą. Buvo matyti, kad į bendrą vyksmą pastangų įdėta nemažai, bet akivaizdžiai pritrūko kuratoriaus ar/ir dramaturgo.
Štai ir vėl posūkis, ir vėl kitas vaizdas prieš akis. 2011 m. ruduo, Kauno bienalės (tada dar besivadinusios Kauno tekstilės bienale) ir šokio teatro „Aura“ bendradarbiavimas. Tekstilės menininkai, šokėjai ir choreografai kartu dirbo kurdami bendras idėjas. Šokis gimė įvairus. Neretai iliustruojantis vaizdą, toks jis ir „Labirinte“, įbrukusiame šį prisiminimų siūlą man į ranką.
Čia pasiekiau siūlo mazgą, todėl galėjau stabtelėti. Prieš akis - „Melancholijos dėžutė“. Ne Pandoros skrynia, bet vis tiek pavojinga. Ją pravėrus galima užsikrėsti nostalgija ne tik jaukiai apmegztai vaikystei, bet ir tiems laikams, kai „Aura“ buvo kur kas įdomesnė ir turėjo kelis žmones, kurių buvimo scenoje laukdavau. Arba nostalgija tiems atvejams, kai menininkai vieni kitus įkvepia, bendradarbiaudami plečia ne tik savo, bet ir žiūrovų suvokimą. Tad dėžutės neatvėriau, tik nužvelgiau iš tolo ir nuėjau tolyn.
Toliau pro akis pralėkė judesio fragmentai, staktos, nusėstos kėdės, paveikslų vaizdiniai. Kaip būtų gerai, jei vedlys „Labirinte“ būtų buvęs ne mano susirastas siūlo galas, o kas nors, norintis papasakoti kad ir nerišlią istoriją. Nebesinorėjo čia būti, tad dairiausi Ariadnės ir jos žirklių. Bet Ariadnės nebebuvo - ji virto Temide su tamsiai akiniais ir svarstyklėmis rankoje. Teisingoji buvo čia pat, bet tai, kas įvyko „Labirinte“, atrodė neteisinga.
