Jei į šiandienos Lietuvos jaunojo teatro gyvenimą pažvelgtumėme kaip į literatūros ar scenos meno kūrinį, į akis kristų įvairiausiais pavidalais besireiškiantis iš(si)laisvinimo leitmotyvas. Negana to, kad daugelio mūsų valstybinių teatrų trumparegiškumas, ekonomikos dėsnių supančiotos valstybės kultūros politikos nelankstumas ir nepaslankumas jaunus aktorius ir režisierius neretai per prievartą išstumia į „laisvąją rinką“, pastaruoju metu vis daugėja ir „savo noru laisvų“ nepriklausomų aktorių trupių, dažniausiai tam tikro kurso draugų suformuotų dar studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metais.
Paradoksali atrodo pernai vaidybos bakalauro studijas baigusių režisieriaus Gintaro Varno studentų situacija. Itin anksti (berods antrame kurse) į profesionaliąją sceną įžengę jaunuoliai gali pasigirti marga kūrybine biografija: sukurti spektakliai Kauno valstybiniame dramos ir Jaunimo teatruose, dalyvauta kitų teatrų pastatymuose, kolegų studentų darbų eskizuose ir pjesių skaitymuose, komerciniuose projektuose, keli kolektyvo nariai tapo svarbia popmuzikos scenos dalimi, o neseniai pirmus žingsnius žengė alternatyvaus gatvės teatro projektas „No theatre“. Be to, kiek netikėtai nutrūkus bendradarbiavimui su KVDT, buvo įkurtas teatras „Utopia“, kuris per trumpą gyvavimo laikotarpį sukaupė iš pirmo žvilgsnio gana solidžiai atrodantį repertuarą. Ir vis dėlto kol kas jauniesiems „utopistams“ labiau linkstama dalyti epitetus ir švaistytis ne itin daug sakančiomis bendro turinio frazėmis, o išsamesnių kritinių straipsnių ar recenzijų - pagailima.
Konkretesnių įvardijimų ar vertinimų nesulaukė ir dviejų šio kolektyvo narių režisūriniai debiutai 2009 m. lapkritį. Tikriausiai kiek pavargę nuo „kolektyvinės laisvės“ ir pasigedę saviraiškos progų, o gal ir pragmatiškesnių priežasčių pastūmėti, du teatro „Utopia“ aktoriai - Vidas Bareikis ir Vainius Sodeika - pristatė dvi kiek netikėtas rusų literatūros klasikos interpretacijas. Skirtingas, demonstruojančias nevienodą scenos dėsnių išmanymą, gebėjimą perskaityti ir „atrakinti“ statomą medžiagą, valdyti teatro materiją, tačiau abi - savaip įdomias ir iškalbingas.
Į Menų spaustuvės kuruojamą „Atviros erdvės“ programą įtrauktas V. Bareikio spektaklis „Vakaras su knyga“ - jauno žmogaus mėginimas savaip pažvelgti į Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“.
Deja, pirmasis aktoriaus režisūrinis bandymas dažniau vertė abejoti ne tiek V. Bareikio profesiniais įgūdžiais, kurie atsiranda bandant, klystant ir mokantis iš savų bei svetimų paklydimų, kiek jaunojo kūrėjo charakterio savybėmis. Tikiu, kad individualus stilius, gebėjimas apčiuopti esminius analizuojamos medžiagos taškus, sujungti juos iš pirmo žvilgsnio nepastebimomis, tačiau spektaklio dramaturginio audinio tvirtumą ir minties nuoseklumą užtikrinančiomis punktyrinėmis linijomis, papasakoti istoriją (klasikinę ar šiuolaikiniam teatrui būdingą), mokėjimas apibendrinti, pajusti visumą ir kurti spektaklio atmosferą - vienos svarbiausių gero režisieriaus savybių. Ir nors kol kas dar gerokai per anksti vienareikšmiškai konstatuoti, kad V. Bareikio prigimčiai aktorystė yra artimesnė nei režisieriaus profesija, spektaklis „Vakaras su knyga“ parodė, kad lig šiol debiutantui pavyko kiek geriau įvaldyti tik pastarąjį režisūrinio darbo aspektą.
Neabejoju, kad pirmiausia režisūros keliu žengti pasiryžęs kūrėjas suklydo, mėgindamas vienu metu suderinti dvi skirtingas sceninio matymo perspektyvas. Žinia, kad aktoriaus prigimčiai būdingas sugebėjimas apibrėžti savo vaidmenį, įprasminti jo santykį su scenos partnerių kuriamais personažais ir draminio teksto diktuojamais sprendimais, o spektaklio visuma - režisieriaus sritis. Iš karto prisimeni metais anksčiau bakalauro studijas baigusią Olgą Generalovą ir jos diplominį darbą „Publika“, gerokai paūgėjusį, griežtesnius sceninius kontūrus įgavusį tik atsisakius vaidmens, nulipus nuo scenos ir atsakingiau ėmusis paties spektaklio režisūros. Sėkmingai derinamos aktorystės ir režisūros pavyzdžiu tikriausiai galėtų būti tik kai kurie Valentino Masalskio darbai. Tačiau, kaip sakoma, išimtis patvirtina taisyklę...
Klausimų kelia bene vienintelis ryškesnis V. Bareikio režisūrinis sprendimas - bandyti istoriją papasakoti trijų (o su aktoriaus-skaitovo personažu - net keturių) veikėjų akimis. Mintis įdomi, verta dėmesio, tačiau įgyvendinta gana naiviai ir neatsakingai. Žanrinės ir kompozicinės romano ypatybės, žmogiškoji, galiausiai, teatrinė logika lyg ir reikalautų, kad kiekvienas iš aktoriaus pasirinktų personažų - Meistras, Volandas ir Katinas-Begemotas - ne tik pasižymėtų individualiomis charakteristikomis, plastinėmis ir psichologinėmis savybėmis. Balso moduliacijų, forsuotų mimikų ir gestų nepakanka. Akivaizdu, kad skirtingi požiūrio taškai turėtų savaip (de)formuoti ir loginius scenos dėsnius. Juk kiekvienas personažas skirtingai mato ir suvokia pasaulį. Kiekvienas jų skirtingą mato ir Margaritą.
Pasirinkta medžiaga nori nenori reikalauja sceninės eklektikos, o režisieriaus lengvabūdiškumas ar nepastabumas bent trims skirtingiems pasauliams, trims skirtingoms sferoms atstovaujančius personažus tarsi užtempė ant vieno kurpaliaus. Taip, V. Bareikis grakščiai ir gana tiksliai varijuoja herojais, tačiau be prasminio pagrindo, be turinio likę paviršiniai aktoriniai žaidimai savotiškai demaskavo spektaklį, paversdami jį tuštoku flirtu su žiūrovais. Nesinorėtų tikėti, kad toks buvo „Vakaro su knyga“ autorių tikslas.
Neįgyvendinus pagrindinio režisūrinio uždavinio, kiti sceniniai sprendimai įgauna labiau dekoratyvinį, iliustratyvų pobūdį, virsta žaismėmis ar triukais. Kartais -išradingais ir audrinančiais fantaziją (pvz., groteskiška, vulgariai žaisminga Maskvos „inteligentų“ scena „Massolito“ restorane, lėlių vaidinimu virtusios pokylio pas šėtoną ir paskutinioji, kelių tūkstantmečių senumo vyno gėrimo scenos), nors retsykiais ir blaškančiais dėmesį, nutraukiančiais besikuriančią įtampą ir net keliančiais erzulį (pvz., prasminio konkretumo neįgiję stačiatikių kultūros ir Vakarų tradicijos įvaizdžiai: ant sienos kabinamas kilimas-širma, matrioškos ir Margaritos šluotkočiu tapęs guminis drakonas). Čia vertėtų prisiminti romano inscenizacijos problemas ir ypač - radijo teatro priemonėmis spręsti mėgintas Pontijaus Piloto scenas, neradusias vietos spektaklio, kuriame, regis, labiausiai akcentuota buvo Meistro ir jo mylimosios istorija, dramaturgijoje.
Praėjusią vasarą per debiutų festivalį „Tylos!“ rodyto „Vakaro su knyga“ eskizo išvysti neteko, tačiau, kiek pavyko išsiaiškinti, iš pradžių tai turėjęs būti V. Bareikio monospektaklis. Nežinau, kaip atrodė pirminė spektaklio versija, tačiau bet kokiu atveju Margaritos personažo (jį sukūrė V. Bareikio kurso draugė Indrė Lencevičiūtė) atsiradimas - svarbus režisūrinis žingsnis, reikalaujantis konceptualios meninės motyvacijos. Ne paslaptis, kad aktoriaus kuriamas personažas visų pirma atsiskleidžia dirbant kartu su scenos partneriu. Deja, autoriams nepavyko ne tik šio personažo vietos atrasti spektaklio kontekste, bet ir konkretaus Margaritos bei trijų ją supančių veikėjų santykio sukurti.
Intuityvus, nepagrįstas ir neplėtojamas atrodo spektaklio autoriaus sprendimas aktorę pasodinti tarp salėje susirinkusių žiūrovų. Dar mažiau įtikėtina atrodo judviejų meilė, begalinė Margaritos aistra, verčianti M. Bulgakovo romano heroję daryti šiaip jau blaiviu protu nesuvokiamus dalykus. Tuo tarpu „Vakaro su knyga“ Margarita labiau primena šiuolaikinę karjeros moterį. Ir tas Meistras jai ne toks ir įdomus. Tai iliustruoja apsisprendimo vykti į raganų puotą scena. Meistro mylimoji ant stalo susidėlioja lūpų dažus, kvepalų buteliukus, kitokius menkniekius, kaip koks Garis Kasparovas šachmatų figūrėles, ir logiškomis intonacijomis, ramiai, tarsi analizuodama akcijų biržos pokyčius, sprendžia savo lemtį. Iš esmės turėjusi tapti savotišku „būti ar nebūti“, Margaritos dilema spektaklyje labiau primena „pirkti ar nepirkti“.
Kita vertus, tokia perdėm logiška ir net, sakyčiau, bespalvė Margarita galėtų tapti ir nemažu spektaklio privalumu. Tačiau ją atverti ir „nuspalvinti“ privalo scenos kolega. Tiksliau, V. Bareikio kuriamas Meistras, Volandas ir Begemotas - šių trijų personažų kuriamame pasaulyje turėtų gimti ir skirtingos Margaritos charakterio pusės. Deja, spektaklyje, kuriame tik žaidžiama išoriniais personažų bruožais ir manieromis, nieko panašaus nenutinka.
„Vakaras su knyga“ gali ir privalo augti. Tam neaprėpiamą erdvę suteikia tiek beribis M. Bulgakovo romanas, tiek mums pažįstamų jo interpretacijų suformuotas meninis ir kultūrinis kontekstas, galintis atverti plačius kelius kūrybinėms diskusijoms. Manau, kad matytu spektakliu neapsiriboja ir V. Bareikio vaizduotė bei profesinės perspektyvos.
Reziumuojant, reikėtų grįžti prie V. Bareikio spektaklio moto pasirinktos citatos iš M. Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“. „Plyta šiaip sau niekada ir niekam ant galvos nenukrenta“, - norėtųsi priminti spektaklio autoriams, nors šis tekstas veikiau tėra tik mažytis akmenėlis. Svarbiausia, nesinorėtų, kad subjektyvi kritiko nuomonė taptų tuo vargšės Anuškos palietu saulėgrąžų aliejumi, ant kurio paslydęs galvos neteko Michailas Aleksandrovičius Berliozas.
B. d.
