Lietuvos [i]traviatoms[/i] dar teks palaukti, kol kažkas papasakos jų istorijas tokias, kokios jos iš tikrųjų yra – linksmos, liūdnos, džiugios, tragiškos, graudžios ir juokingos – visokios.
Rūke skleidęsis sumanymas tiesiog leido (į)vykti suplanuotiems ir improvizuotiems garsams, gestams, šviesos blyksniams… Efemeriškumas pavertė žiūrovą ežiuku.
Operoje stebėjome milžinišką ekraną ir jo fone veikiančius mažyčius gyvus žmones, kurių įvaizdžiai ir istorijos buvo didesni už pačias asmenybes.
Senąjį Jurašo pastatymą stebėjome lyg iš šalies, kaip sekamos pasakos ar baladės vaizdinius, o Varnas verčia mus įsitraukti į personažų psichologinį pasaulį, susidurti su savimi, savyje „tūnančiu žvėrimi“.
Laukiu ne tik įdomaus turinio, bet ir paveikių meninių sprendimų, todėl šiandien „Traviatos“ man atrodo labai vertingas socialinis veiksmas, bet kaip meno kūrinys – tikrai turi trūkumų.
Skaitydama interviu galėčiau patikėti, kad spektaklio siužeto jis nesureikšmina. Seniai pastebėta, kad jo teatras koncentruojasi į vaizdą, į malonumą akims, į galimybę sustingti grožio akimirkoje.
Spektaklyje „Chornobyldorf“ veikiantys garso ir vaizdo paradoksalūs kontrastai neformuoja pasakojimo, bet padeda atsirasti abstrakčioms kultūrinių artefaktų keliamoms asociacijoms.
Kurti savidestruktyvų Dorianą Svobono ir Zemlecko duetui yra išskirtinis procesas: čia viskas – gestas, judesys, mimika, intonacijos pokyčiai – režisieriaus tiksliai apskaičiuota, o kaitos ritmas spartus.
Vilniaus mažojo teatro premjera „Scilė nori būti žmogumi“ – tai kokybiškas sąskambis kino ir teatro kalbomis. Trikdantis hibridas tarp moljeriško kanono ir „Domino teatro“ trafareto.
