Dar reikia priprasti prie naujo spektaklio. Tuo labiau, kad Eimunto Nekrošiaus kūrinio pagal Dante's Alighieri poemą nepavadinsi nei inscenizacija, nei kokiu kitu žodžiu taikomu tada, kai į sceną perkeliamas literatūros opusas. Nekrošius kuria savo daiktą. Savo siužetą ir savo pasaulį. Jis dirba ne tik kaip režisierius, bet ir kaip dramaturgas netgi tada, kai režisuoja pjesę, o ne poemą ar romaną.
Kas tą žino, turbūt nė nesitikėjo Nekrošiaus „Dieviškosios komedijos" vaidinime pamatyti Dante's Alighieri „Pragarą" ir „Skaistyklą".
Smalsu, į ką pavirto Dante's „Pragaro" ratai, viduramžių poeto neva vaizduoti kaip vis siaurėjantys, prikimšti nuodėmingų sielų, kurios kenčia karštį, smarvę, šaltį?
Nekrošius nemėgsta užgriozdintos scenos. Mariaus Nekrošiaus scenografijoje yra du pagrindiniai dalykai - tarkime, pasaulis ir, tarkime, riba, kurios neperžengsi. Juodas didžiulis rutulys, visiškai abejingas veiksmui, vos prasiveriantis finale. Ir stiklo-veidrodžio-metalo siena, kurios nepereisi, kad ir kaip daužytumeisi.
Siaurėjantys pragaro ratai? Kybo auksu tviskati spiralė, kurią Rolando Kazlo Dantė nukabina, nuleidžia ant žemės, pakilnoja ir labai greit supranti, kad tai muzikos instrumentas: supjaustyta mušamųjų „lėkštė". Pirmas režisieriaus šypsnys. O muzika - Andriaus Mamontovo originali ir parinkta - skambės aktyviai. O muzikos instrumentai ir toliau dalyvaus: čia pat scenoje esantys pianinas ir būgnas nuolat komentuos veiksmą, būgnu Dantė pastiprins vieną monologų, spirale-lėkšte taip pat galima groti.
Pragaro ratus ritmingais žingsniais brėš aukšta grėsminga figūra (Audronis Rūkas), režisieriaus-dramaturgo pavadinta matematine formule, reiškiančia apskritimo ilgį - 2πR, o ne kokiu mitiniu vardu. Figūra grėsminga, bet tai irgi režisieriaus šypsnys. Daug tų šypsnių Nekrošiaus „Dieviškojoje komedijoje". Tai šviesus, išmintingas, ironiškas spektaklis.
Ironijos randu ir Dantės paveiksle, kai jis susitinka su savo garbinamu poetu Vergilijumi (Vaidas Vilius) arba kai pragare prieš juos išsirikiuoja Homeras, Horacijus, Ovidijus („visus mus jungia dainiaus vardas senas, ir užtatai jie pagerbė mane", anot Vergilijaus). Toje pačioje eilėje ir Cezaris, Brutas, Platonas, Sokratas, Demokritas, Diogenas, Orfėjas... Kiek iššūkių jauniems aktoriams! Čia ne vaidmenys, be abejo, vien tikslios akimirkos.
Tomis akimirkomis režisierius su aktoriais sužaidė elito tuštybės žaidimą. Juk praeities garsenybės sustoja ne tik pagerbti, bet ir būti pagerbtos. Maždaug: čia jūs, tas didysis? Taip, čia mes, tas didysis. O mes irgi labai dideli. Tokie tarp tokių.
Ir Rolando Kazlo Dantė šitaip sureaguoja į Vergilijų, kol pripranta, kad tai asmenybė, su kuria galima normaliai bendrauti. Ir eiliniai bevardžiai pragaro gyventojai taip sureaguoja į juos aplankiusį Dantę. Čia Jis? Pats Dante Alighieri?
O taip, Rolandas Kazlas čia pat ir suvaidina minios atpažintą Didį Poetą, kuris leidžia save pagarbinti. Toks Dantė - irgi akimirka. Bet tai ne visas poetas. Į Rolando Kazlo vaidinamą Dantę įdomu gilintis visas keturias su puse vaidinimo valandas, visus tris veiksmus. Galingas aktorius vaidina galingą asmenybę. Tai ne tik poemos-spektaklio personažas, bet ir Autorius - vaidinamo siužeto šeimininkas (nors kūrybai tai pernelyg ūkiškas pavadinimas). Žmogus, kuriantis įvykius, provokuojantis, dalyvaujantis iki užsimiršimo ir vis tiek valdantis. Menininkas!
Ir kartu tai romantiškas vyras. Riteris. Žiūrėdama, kaip Rolandas Kazlas vaidina Dantę, susitinkantį su mūza-mylimąja Beatriče (Ieva Triškauskaitė), supranti tokią režisieriaus mintį: nesigailėkime to, kas praėjo, ko netekome, džiaukimės, kad tai buvo. Ir tame „buvo" šįkart nejusti tragizmo. Nutrūkusių ryšių pasiilgimo esama. Ryšiams tarp ano ir šio pasaulio palaikyti Nekrošius sukūrė Pasiuntinio personažą (Paulius Markevičius) su rogėmis ir pašto dėžute laiškams. Gražu galvoti, kad išėjusieji rašo mums laiškus.
Pasiuntinys atlieka ir komentatoriaus vaidmenį. Tai lyg koks fanatiškas archyvinių faktų rinkėjas, žinantis, kas yra kas ir kelintais metais visa tai galėjo būti.
„Dieviškojoje komedijoje" vaidina keliolika jaunų aktorių, šiemet baigsiančių bakalauro studijas. Vaidina su tokia energija ir pasišventimu, kokie būdingi pradedantiems menininkams. Nekrošius suteikia jiems šansą pažinti profesiją ir būsimą publiką, o publikai - pažinti juos, ateinančius.
Taigi - jauni anapusybės gyventojai. Kolektyviniai ir lakoniški asmeniniai portretai. Režisierius nekuria nuodėmingų sielų, sugrūstų į pragarą ir skaistyklą kentėti. Pasimetę, nusigandę, suklydę ir patyrę tai, ko nesiekė - taip, tokių yra. Antro veiksmo finale scena netgi pripildoma labai gerai atpažįstamų ženklų: avarinių raudonai švytinčių trikampių.
Ką jie reiškia scenoje, šitame spektaklyje, kai Dantė jau pažino pragaro ratų gyventojus ir žengia viršun, į skaistyklą? Gera mįslė. „Ir mus užliejo vėl dangus žvaigždėtas", sako Dantė, palikdamas pragarą. O gal kiekviena siela, pabaigusi žemišką gyvenimą, tebelaukia pagalbos? Bent prisiminimo? Ir tų pagalbos laukimo ženklų tokia gausybė, kad anapusinis pasaulis atrodo kaip „dangus žvaigždėtas"?
Ir vis dėlto viena nuodėminga siela Nekrošiaus „Dieviškojoje komedijoje" yra, ir ji labai ryški. Tai Remigijaus Vilkaičio vaidinamas Popiežius.
Spektakio kostiumų autorė Nadežda Gultiajeva aprengė jį sutana, kurią vadinčiau ne skylėta, o išakėta, ir pro pilko viršaus skutus matyti raudonas vidus. Iškilmingasis aukštas galvos apdangalas padirbtas iš raudono popieriaus, kurį Dantė paplėšo ir „netyčia" sumindo. Už ką režisierius baudžia šį personažą? Turbūt ir už besaikį lipimą aukštyn (kėdė ant kėdės, kol nebepasiekia užipti). Už viršininkišką susireikšminimą, kurį taip lengva sumindyti, per jį lipti, kaip lipa ištisa jauna spektaklio minia.
Taip, šitą personažą galėjo suvaidinti būtent RemigijusVilkaitis, narsiai neriantis į absurdiškų asmenybių pavidalus. Jis moka ir nusivikti absurdą kaip skylėtąją sutaną ir būti tiesiog jautriu, pavargusiu žmogumi. Toks vaidmuo.
Kad Eimuntas Nekrošius režisuodamas dirba kaip dramaturgas - ne šio straipsnio atradimas. Šiai formulei daugiau nei du dešimtmečiai. Toks apibūdinimas paskelbtas 1991 metais, kai Italijoje lietuvių režisieriui buvo teikiamas garbingiausias Europos teatro prizas - „Naujoji teatro realybė".
Italija, galima sakyti, yra Nekrošiaus teatro žemė, „Meno forto" gastrolių ten būna daugiausia. Ir „Dieviškojoje komedijoje" režisierius atsiliepia į tos žemės simpatijas savo kūrybai.
Dante's poemos lietuviškasis vertimas per spektaklį ne kartą skamba pramaišiui su itališkuoju originalu. Taip kalba specialiai sukurtas personažas Italija (Marija Petravičiūtė). Į Italiją - kaip į merginą, kurią drąsina, kuria gėrisi, su kuria koketuoja - kreipiasi Rolando Kazlo Dantė.
Kai pragare jis susiduria su personažais iš gimtosios Florencijos, iš kurios pats buvo ištremtas už politines pažiūras ir kūrybą, scenoje atsiranda balti Florencijos pastatų maketai - kaip sapnas, svajonė.
Praeis mėnuo ir Italija pamatys Eimunto Nekrošiaus „Dieviškąją komediją" - pasaulinė premjera vyks Italijos „kulne" esančiame Brindizi mieste Apulijos regione, nes „Teatro Pubblico Pugliese" yra vienas spektaklio koprodiuserių. Po to - vaidinimai Modenoje. Rudenį „Dieviškoji komedija" atidarys Lietuvos Nacionalinio dramos teatro sezoną ir toliau keliaus į premjeras kitų koprodiuserių scenose.
