 |
| Scena iš spektaklio |
Sausio 27 d. Norvegijos Nacionalinio teatro pagrindinėje scenoje įvyks Oskaro Koršunovo spektaklio pagal Augusto Strindbergo pjesę „Į Damaską“ premjera. Režisieriui talkino scenografė Jūratė Paulėkaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika ir kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė.
Premjeros išvakarėse režisierius Oskaras Koršunovas buvo nusiteikęs viltingai, nors neslėpė nuovargio ir pripažino, jog spektaklis pareikalavo iš kūrėjų ypatingo atsidavimo. 1898-1901 m. Strindbergo parašyta trilogija „Į Damaską“ tebėra viena rečiausiai teatre statomų pjesių. Norvegijoje šis švedų autorius itin populiarus, tačiau „Į Damaską“ į sceną lietuvių komanda grąžina tik po kelių dešimčių metų. Repeticijos truko nuo lapkričio vidurio, kai į Oslą kūrėjai išvyko tik išleidę premjerą „Vaidinant auką“.
„Į Damaską“ laikomas autobiografiškiausiu Augusto Strindbergo kūriniu: neturtingas, tačiau žinomas ir prastą reputaciją turintis rašytojas laukia jam išsiųstų pinigų. Pinigų vis nėra, todėl jis nusprendžia pabėgti su ką tik sutikta ištekėjusia moterimi. Kelionė greitai virsta košmaru: visi jo sutikti žmonės yra iš jo praeities. Rašytojas susiduria akis į akį su savo gyvenimu: vaikyste, mokslo metais, įsimylėjimais, branda. Jis nepaliaujamai skrieja iš miesto į miestą, visą laiką bėgdamas nuo savo persekiotojų – gedulingų maršų, laidotuvių ir karstų nešikų. Per sapnus ir fantazijų pasaulį, pažeminimą ir paranoją, rašytojas žengia išsivalymo keliu – nežinodamas, ar pakeliui patiriami išgyvenimai jį gydo, ar kankina.
Tai negailestinga ir atvira pjesė, parašyta tuo metu, kai Strindbergas gydėsi Paryžiaus psichiatrinėje klinikoje. Kaip teigė pats Strindbergas, rašydamas šią dramą jis „vėl pradėjo gyventi“. „Į Damaską“ pradeda naują jo gyvenimo ir kūrybos etapą.
Šią pjesę, kadaise sukrėtusią teatrą savo modernumu, Koršunovas vadina genetiškai pavojinga dėl jos atvirumo: „Tai savotiška religinė misterija, kuri nužymi žmogaus gyvenimo kelią. Galima tai suvokti kaip skaistyklą, kurioje susitinkama su gyvenimo, sąžinės ir kaltės fantomais. Tad mūsų spektaklis – tarsi pomirtinė personažų kelionė“.
 |
| Aktoriai Ågot Sendstad ir Øystein Røger. Nuotraukos iš OKT archyvo |
Pasak režisieriaus, per gana trumpą repeticijų laiką nepavyko aprėpti visos trilogijos, tačiau semantinėje spektaklio partitūroje ją atspindi originalūs vizualiniai bei muzikiniai spendimai. „Gana keista šiandien, naujų vartotojiškos visuomenės vertybių sistemoje, prisiliesti prie amžinų ir esminių Strindbergo išryškintų temų – kaltės, sąžinės, akistatos su gyvenimu. Tuo Strindbergas labai aktualus“.
Koršunovas negailėjo pagyrimų bendražygiams iš Lietuvos ir neslepia susižavėjimo norvegų aktoriais, ypač pagrindinių vaidmenų atlikėjais. „Į Damaską“ vaidina vieni žymiausių Nacionalinio teatro aktorių, o pagrindinius vaidmenis atliekantys su lietuvių režisieriumi dirba jau trečią kartą: anksčiau jie vaidino spektaklyje „Mes ne pyragai“ pagal Daniilą Charmsą Aleksandrą Vvedenskį (2001) ir Jono Fosse „Žiemoje“ (2003), kurią turėjo galimybės pamatyti ir lietuvių žiūrovai. Puikaus kolektyvo dėka pavyko pastatyti pjesę, kurios temomis, pasak režisieriaus, gali kalbėti tik tas teatras, kuris atsiveria žiūrovui visomis savo magiškomis galiomis.
Menų faktūros ir OKT / Vilniaus miesto teatro inf.
