Akimirkos, kai pasiryžtame prabilti apie tai, kas skauda tyliai ir giliai ir išnyra tik nemigo naktimis, – tai tikro intymumo akimirkos. Atvirumas su savimi, atvirumas sau – tam pakviesti buvo visi, pasmalsavę užsukti į beveik iškart po karo Ukrainoje pradžios šalia Lietuvos operos ir baleto teatro pastatytą seną taksofono būdelę, Japonijoje po 2011 m. cunamio Ocučio apylinkėse pastatyto „vėjo telefono“ repliką. Šios mažytės įsimbolintos erdvės vienatvė masino atvirai išsisakyti – net ir žinant, kad didžiausios paslaptys, atviriausios žaizdos, išėjusių ilgesys ir praradimo skausmas per įrašytus žodžius virs sceninio kūrinio dalimi. Nebuvau toje būdelėje, nesikalbėjau ten su savo išėjusiais, tačiau įsivaizduoju, kokia vertinga kai kuriems galėjusi būti ta atvirumo ir vienatvės minutė.
Nestebina, kad aplink šiuos labai asmeniškus liudijimus sugėrusią Dominyko Digimo ir Kamilės Gudmonaitės operą „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, o dabar jau per vėlu“ praėjusių metų pabaigoje buvo nepaprastai daug šurmulio. Šio spektaklio premjera laikinai atvėrė Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiąją salę, todėl tapo dideliu įvykiu. Didelis įvykis (kaip operai pagal žanrą ir priklauso) „Dalykai“ buvo dar ir dėl to, kad fenomenaliai jėgas šiam kūriniui suvienijo trys svarbūs Lietuvos scenos menų lauko žaidėjai: minėtasis LNDT, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir „Operomanija“.
-----
Lūkestis yra lūkestis – jis galinga jėga. Jeigu yra neišpildomas, nusivylimas būna didesnis, nei einant tiesiog, be išankstinių minčių. Lygiai taip pat, jeigu lūkestis viršijamas ir visai netikėtai ištinka meno katarsis, objektyvus vertinimas pasidaro sunkiai įmanomas – jį užgožia netikėto pasitenkinimo atnešta euforija.
Bet „Dalykai“ katarsio neatnešė, manų lūkesčių neišpildė. Ašaros nebraukiau (nors publika ir kritikai ašaras jau kone pavertė „Dalykų“ tautosaka), apie sau brangius žmones iš naujo nesusimąsčiau, niekam nieko išsakyti nepanorau. Stebėjau visą kūrinį laukdama, kol ateis ta spektaklio dalis, kai galėsiu sakyti: taip, pagaliau, iš tikrųjų gniaužia kvapą. Tačiau salę taip ir palikau laukime, judėdama link šventinės šampano taurės. Paprastai nebūdama abejinga kitų skausmui ar stiprioms emocijomis, supratau, kad aplink dokumentinius garso liudijimus sukurtas spektaklis taip ir netapo meno kūriniu, kuristaptų kažkuo daugiau nei jį įkvėpusi dokumentika. Su gera dokumentine medžiaga labai sunku dirbti. Atsimenu, panašiai, kaip ir stebėdama „Dalykus“, jaučiausi operos „Traviatos“ premjeroje. Pastaroji rėmėsi sekso industrijos darbuotojų ir klientų liudijimais – lygiai taip pat įdomia ir autentiška medžiaga, kuri scenoje kūrinio pavidalu liko gana prėska. „Dalykuose“, rodos, kūrybinės formos lieka „šalia“ liudijimų, subtiliai bandydamos jų neužgožti, daugiausia – tik iliustruoti.
Kamilės Gudmonaitės kuriamo teatro, o ir jųdviejų su Dominyku Digimu bendradarbiavimo kontekste, „Dalykai“ rodo teminį tęstinumą. Apskritai atvirumo, santykių, sudėtingų patirčių išpažinimo leitmotyvas šiandienos Lietuvos teatre užima svarbią vietą. Režisierės karta scenoje svarsto temas, kurios jos tėvų ar senelių kartoms, patyrusioms okupaciją, priespaudą, badą ar karą, buvo tolimos, gal net nepažintos. Ji kalba apie sudėtingos kolektyvinės patirties paliktas traumas, baimes ir po jais susigūžusius žmones.
Sunkios temos, emociniai susidūrimai, besąlygiškas atvirumas, dominuojantys Kamilės Gudmonaitės kūriniuose, veikia tarsi visuomenės išsilaisvinimo manifestas. Esame laisvi kalbėti ir dalintis, nes galime. Toks atvirumas į sceną atklysta ir iš taksofono būdelės, virsdamas kolektyvine patirtimi, skatindamas žiūrovą tapatintis ir svarstyti, ko pats kam nors nepasakė. Tačiau glumina režisierės pasirinktas kelias tai, kas sakoma, scenoje interpretuoti labai fragmentiškai ir tiesmukai. Balsui prisimenant prarastą senelį, scenoje – nelyg vaikystės prisiminimas, kai vaikas (puikusis Teodoras Lipčius) ir menamas jo senelis (Vytautas Rumšas), vėjavaikiškai žaidžia. Gražu? Taip. Nuspėjama? Labai. Panašiai operoje formuojamos visos scenos, kurias tarsi turėtų sujungti tiek režisūroje, tiek scenografijoje, per oro uostų, lagaminų ir kitus leitmotyvus, akcentuojama išėjimo tema. Bet gilesnės metaforos troškimas informacijos perpildytame pasaulyje kankina tarsi deguonies trūkumas ir jis neapleido viso spektaklio metu.
Stipriausia „Dalykų“ dalimi laikyčiau Dominyko Digimo muziką. Bent šiek tiek pažįstančių Dominyko kūrybą ši opera tikrai nenustebino – minimalizmui būdinga muzikos plėtotės strategija, lengvai melancholiška nostalgija, be pompastikos. Spektaklio metu neapleido smalsumas, kaip šis kūrinys skambėtų atliekamas ne nedidelio instrumentininkų ansamblio, vadovaujamo dirigento Ričardo Šumilos, o pilno simfoninio orkestro? Nes šįsyk Dominyko muzikoje išgirdau adamsišką neoromantizmą – daugiau kontrastų, poslinkių ir posūkių ar net kinematografiškumo, kurių, žinoma, reikalauja teatrinė kūrinio prigimtis. Pirmąsyk pastebėjau, senamadiškai sakant, ir Dominyko melodisto talentą. Įsimintinos melodijos skrodė tiek vokalines partijas, tiek instrumentinę faktūrą. Turbūt ne be reikalo daug kam įstrigo viena ar kita kūrinyje nuskambėjusi arija, kurių daugelis – lengvai, sapniškai pakibusios ore.
Spektaklyje džiugino ir LNOBT choro artistai. Dar interviu iki premjeros kūrėjų komanda pasakojo, kaip smagu matyti jų transformacijas. Aš lygiai taip pat džiaugiausi choro artistų scenine laikysena ir drąsiu ėjimu iš savų komforto zonų. Ir nors iškart po spektaklio sakiau, kad viską, kas svarbiausia, „Dalykuose“ buvo galima patirti užsimerkus, vėliau dėl to suabejojau pagalvojusi apie gana ambicingą Barboros Šulniūtės scenografiją.
-----
Labai dažnai sakoma, kad jaunoji teatro kūrėjų karta kalba savo kartos žmonėms, šių laikų kalba, apie šiems laikams aktualius dalykus. Kaip tiksliai savo recenzijoje įvardijo Marijus Gailius, lemiama „Dalykų, kurių neišdrįsau pasakyti, o dabar jau per vėlu“ spektaklio savybė – „žiūroviškumas“, kai kūrinio reikšmė priklauso tik nuo „subjektyvios publikos recepcijos“.
Esu ta karta, kuriai kalbama, „Dalykų“ kūrėjų bendraamžė. Bet man šis kūrinys neprabilo. Likau tik svarstyti apie teatro ribotumą realaus gyvenimo akivaizdoje. Likau ilgėtis teatrinės patirties, kuri ne primygtinai ar tiesmukai man sakytų, apie ką turėčiau galvoti sugrįžusi namo, o prakalbėtų apie tai, kas atsparu laikui, madoms ar tam, apie ką „reikia kalbėti“. Pasiilgau teatro, kai išėjus nereikia rankioti žodžių patirčiai apibūdinti, o galima ramiai patylėti, nes to, kas buvo pasakyta scenoje, – užtenka.
„Teatro žurnalas“
