Gera yra pramogauti. Dar geriau, kai dienas užpildo pasikultūrinėjimai. Pavyzdžiui, kokia diskusija apie lietuvių literatūros kritiką (kuri pačių rašančių ir kritikuojančių kritikų vis tiek vertinama kaip „neįdomi" ar kažko stinganti), ką tik išleistų knygų pristatymai, visokie koncertai koncertėliai (kad ir „Music Week", visą savaitgalį lauke stovėjau ir klausiausi vis geresnės muzikos, aplodismentai „Colours of Bubbles") ar „Julijus Cezaris". Apie šitą - plačiau ir išsamiau.
Pastarasis neišvengiamai papildytų bet kokią dieną. Net perpildytų. Vaizdų, muzikos, „kultūringo" kalbėjimo, kurio geriau jau neišgirstų Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Paulius Ignatavičius taip sakė. Pritariu jam. Ausis užraito, akis išbado. Bet vis tiek kažkur paslapčia viduje sprogsta geras pasitenkinimo užtaisas. Vaizdingas, kūniškas ir per daug mąstyti neverčiantis. Bet juk vis tiek kažką pažiūrėjęs mąstai. Ir tai susiklosto, bent jau mano galvoje, taip:
Pastebėjimai apie erdvę
Erdvė maža (jos adresas - Ašmenos g. 8, Vilnius). Ant durų pakabintas lapelis, kad prasidėjus spektakliui žiūrovai nebeįleidžiami. Ir visiškai aišku kodėl. Nes prieš pat prasidedant spektakliui žiūrovai savo gardelyje apjuosiami STOP juosta. Visai kaip spektaklio pradžioje minimų ir stebimų arklių lenktynių žiūrovai tribūnose. Priekyje - scena, dešinėje - scena, kairėje - scena, o ir durys, pro kurias ką tik buvai įleistas, aktorių naudojamos kaip vaidinimo dalis. Taigi net tai, kas lieka žiūrovui už nugaros, už sienos, prie kurios jis šliejamas, atiduodama aktoriams. Esi šiek tiek įspraustas į kampą, labai arti to, kas vaidinama. Riba tarp tavęs ir aktoriaus lyg ir yra - toji STOP juosta, - lyg ir ne. Iš pradžių ta skirtis yra grynai fizinė, bet paskui jos nebelieka, kai antroje spektaklio pusėje juosta paprasčiausiai nuimama. (Tiesa, niekada neatmetu prielaidos, kad tokie skyrimai ar jų panaikinimai gali būti dėl paprasčiausių praktinių sumetimų. Pradžioje ta skirtis veikia fiziškai ir psichiškai kaip idėja, o paskui ji panaikinama vien tam, kad žiūrovams būtų kaip išeiti. Kitaip sakant, tai, kas buvo galbūt idėjiška, panaikinama dėl elementaraus patogumo.) Aktoriai, beje, irgi laužo suformuotą tavo atskirtumo, kaip dažnai būna tokiuose dideliuose teatruose kaip Nacionalinis, pojūtį: nesivaržydami spokso tau į akis, prieš tave nusirenginėja. Ima darytis šilta. Ne vien dėl nusirenginėjimo. Oro stinga. Ir, paradoksalu, kai Brutas (akt. Tadas Gryn) (dar spektaklio pradžioje) užsirūko, kažkaip gaiviau pasidaro. Tada planuotai, palieptas ar iš savo poreikių kažkuris aktorius praveria langą. Valio. Bet oro nepadaugėja. Visi verda vienose sultyse. Žiūrovas yra taip arti aktoriaus ir vaidinimo, kad vienu metu net pasirodė, jog dabar atsistosi, nueisi, atsisėsi šalia aktorių ir kuo puikiausiai sutrauksi drauge finalinį „Help, I need somebody". Kaip bare kokiam. Paryčiais, po sekinančio visos nakties linksminimosi.
Pastebėjimai apie santykį su pjese ir moterų ištrynimą
Kažkaip, kai eini į „Julijų Cezarį", šiek tiek tikiesi ir Šekspyro. Bent eiliuoto teksto. Jau būni skaitęs ar matęs spaudoje, kad pjesė suaktualinta, kad čia iš pavasario arčiau rinkimų perkeltas politinę dabartį parodantis darbas (Artūras Areima viename interviu teigė, kad spektaklis perkeltas nespecialiai; puikus sutapimas, tokiu atveju). Ir vis tiek tikiesi, kad bus bent kiek originalios pjesės. Bet Šekspyro - tik pavadinimas ir kelios eilutės. Ir tos tik pradžioje. O jei paskui jos pasirodo, tai sunku ir atpažinti, nes tikros amerikietiškosios imtynės bet ką išmuštų iš vėžių. Gerai pasakė vienas žmogus, kad faktas, jog spektaklis apie Julijų Cezarį, vidury viso veiksmo dingsta; jei spektaklis būtų apie kokį Algį, tikriausiai net pamirštum, nuo ko antros pusės chaosas prasidėjo.
Beje, iš pjesės pašalintos moterys. Jos paminimos kelis kartus, tris, jei neklystu, ir tuo viskas pasibaigia. Moteriška linija panaikinama. Bet skriaudos nėra. Tadas Gryn ir Tomas Rinkūnas labai neblogai bučiuojasi ir taip.
Pastebėjimai apie medijas
Tikriausiai neišvengiama, kad dabartiniame spektaklyje neatsirastų kokia papildoma medija. Nekalbu apie laikraščius. Jų taip dažnai visur būna. Čia irgi pilna. Jie, iškarpyti ir susmaigstyti, kabo ant informacinio stendo. Korupcijos, krizės, orai, „Respublikos", „Lietuvos ryto" logotipai, nereikalingi žodžiai iškirpti iš iškabintų antraščių. Kasijus (akt. Tomas Rinkūnas) net išdėsto visą laikraščio daugiafunkciškumo teoriją. Matyt, tai skirta priartinti prie realiosios dabarties, lietuviškų - ir ne tik - aktualijų.
Tą jausmą sustiprina trys televizoriai. Trys televizoriai - ir nuolat juose besikeičiantys vaizdai. Įstrigo parade žygiuojančių korėjiečių merginų vaizdas. Pajunti agresyvios politikos pliūpsnį, jo platumą, universalumą, buvimą visur ir visada, kad ir kokia būtų vieta ar laikas - Roma, Lietuva ar Rytai. Bet jos taip juokingai žengia... Pasistrykčiodamos. Imi galvoti: „Ir kaip joms taip pavyksta?" Bežiopsodamas iškrenti iš spektaklio. Pasipurtai, grįžti, o, pasirodo, ne ką ir praradai.
Medijos ir blaško, ir padeda. Pavyzdžiui, pastiprina Cezario (akt. Tomas Stirna) blogą nuojautą, suteikia tam momentui chaotiškumo - staigus to paties vaizdo „savavališkas" atsiradimas ekrane ir pakartotinis jo išjungimas kelia nerimą, paniką. Ir dar tas ėriukas televizoriuje. Imi galvoti, kad ims ir papjaus jį (kaip nuorodą į Cezario mirtį, tiek visi numano). Gerklę perrėš. Nenustebtum. Bet, kaip dėstė Gryn (Brutas), Lietuvoj pinigų teatrui trūksta, kad nusipirktų kraujo spektakliui. Tai gal tos tendencijos laikydamiesi ir pjaunamo ėriuko neparodo.
Tai ne vienintelis kalbėjimas apie patį teatrą. Apie tokį, koks jis yra pas mus - Lietuvoje. Kažkaip neskaniai įtraukiamas jis į visą vyksmą - vienu metu net išvardijami visi aktoriai ir režisierius, kuriems visiems „p...da" (čia buvo antras kartas, kai ketinau ploti, nes maniau, kad spektaklis baigiasi tokia „skania" gaida - nudėkim personažus ir aktorius, ir kaip vienį, ir kaip atskirybę). Bet vis dėlto suteikia galimybę kalbėti apie spektaklio sluoksniškumą: Šekspyro „Julijus Cezaris", šiandienos politiškumas, teatro realybė, popkultūra. Kažkur išsitrina visos ribos, viskas niveliuojasi, sukrenta į vieną troškinį ir nūdienos chaosas, įlipęs į sceną, perlipa į tave ir jį išsineši į miestą, į namus. Užburtas ratas, besąlygiškai atsiduodantis beprasmiškumu ne vien dėl savo amžino sukimosi, bet ir dėl detalių, kurias suka savyje.
Pastebėjimai apie spalvingas nūdienos detales ir jų perteklių
Spektaklis neįtikėtinai perkrautas to, kas yra mūsų kasdienybė. Filmų detalės, dainos, garsūs prekių ženklai. Viskas ima veikti kaip triukšmas. Ar tai yra tos popkultūros, kurioje mirkstame, kritika? Iš pradžių manai, kad taip, žinoma, kritikuoja, peikia, kad esame tokie paviršutiniški ir patys prigrūsti tų beprasmiškų vaizdų ir veiksmų. Bet tada supranti, kad tų detalių tiek daug, kad jos kiekviename žingsnyje, kiekviename pasisukime, kad jau daugelio smulkesnių neatpažįsti, nefiksuoji (net jei jas ir turėtum žinoti). Ir iš kritikos tavo akyse jos tampa spektaklio savastimi. Ir nebegali suprasti - o gal taip ir turi būti? Gal spektaklis mėgaujasi tomis detalėmis, jomis ir kuria? Bet gal čia auklėjimas, kad vis tiek ieškai, kaip viską paaiškinti, ir negali visko palikti tiesiog taip. Ką reiškia tie narvai dešinėje? Likimo, neišvengiamumo ar beprasmiškumo įkalintas žmogus? Ar tiesiog prieglobstis nuo to, kas aplinkui? Pilki kostiumai ir vos viena kita ryškesnė spalva pradžioje, o paskui - visas karnavalas Amerikos vėliavos timpėmis? Gal aiškumo nereikia čia niekur ieškoti? Vis dėlto Kaska (akt. Daumantas Ciunis) pajuokia Antonijaus (akt. Tomas Kliukas) žodžius, kai šis žirkles - Cezario žudymo įrankį - pavadina kalaviju. Juk tai tik žirklės. Ir ko čia dar ieškoti? Ko kitaip vadinti tai, kas yra tai, kas yra? Gal ir pačiam spektakly neverta nieko giliai knaisioti? Manau, kad pirmi Ignatavičiaus (kuris, kaip paaiškėja jau į pabaigą einančio spektaklio vienoje proveržio scenoje, yra Oktavijus) keiksmažodžiai nuteikia kiek paviršutiniškai. Taip ir žiūri - paviršutiniškai, imi plaukti paviršiumi, juokiesi iš absurdiško Rokio, apmauto sauskelnėm, ir pateisini savo, kaip popkultūros atstovo, įvaizdį. Bet atrodo, kad būtų galima to išvengti: ir kai yra pats puikiausias momentas žiūrovą išleisti bent kiek susimąsčiusį, neapsisprendžiantį, ką palaikyti - Cezarį ar Brutą, Areima tęsia toliau, atimdamas galimybę stabtelėti pasvarstyti, ir užpila tomis popdetalėmis - smarkiau ir skalsiau: Rokiu, amerikietiškosiomis imtynėmis, striptizais ir dainomis. Bet jas pamatyti verta, tik svarbu nesusivemti nuo to per greito spektaklio vaizdų sukimosi.
