Stebint „Orfeo. Miesto šviesos“, vis kildavo mintis, kaip dramaturgė ir režisierius derino savo požiūrio kampus. Vis dėlto spektaklyje, sakyčiau, nugali moteriškoji perspektyva.

Negali nepritarti kritiškam požiūriui į „veiksmo tikrovę“, kurioje laikas verčiamas pinigais, o intelektualinių ir kūrybinių pastangų kursas apgailėtinai mažas.

Spektaklio kūrėjai apčiuopė mūsų, lietuvių, nenorą, nemeilę, nemokėjimą kalbėtis apie asmenines santykių problemas ir ribines emocijas.

„Vocekas“ neretai vadinamas žiauriausia standartinio repertuaro opera. Bergo, siekusio publiką „šokiruoti ultramodernia muzikine kalba“, nuostabai, ji iškart buvo pripažinta žiūrovų.

Marinos Davydovos instaliacija yra prieštaringa būtent žanro požiūriu: teatras, kaip laike suvokiamas menas, čia taip pat tampa diktatūros išraiška.

Pauliaus Ignatavičiaus spektaklis – visuomenės tipų parodija, siaurai narpliojanti graiko imigranto padėtį Lietuvos kaime.

„Pavojingi ryšiai“ į dėmesio centrą sugrąžina individą su savo archajiniais dominavimo poreikiais. Jie veikia žmogų kaip priklausomybė.

Spektaklio veiksmas – linijinis, didžiąją laiko dalį aktoriams stovint veidu į žiūrovą. Jiems palikta nedidelė scenos pakyla.