14 metų - ilgas laiko tarpas, jei kalbėsime apie kūrinių gyvavimo terminus. Spektakliai iš repertuarų dažnai iš lėto pradeda išeidinėti, praėjus porai metų nuo jų premjeros. Su šokiu gal kiek kitaip, bet vis tik retas kuris atlaiko tokį laiko išbandymą. O ir patys kūrėjai bei jų pasaulėžiūra ima ir išauga savo kūrinį. Turbūt vedinas noro permąstyti savo kūrinį, prikelti jį naujam sceniniam gyvenimui į šokio teatrą „Aura“ sugrįžo choreografas, šiuolaikinio šokio kūrėjas Ben'as J. Riepe'as ir pristatė atnaujintą spektaklį „Amour espace“ (Meilės erdvė).
Valandą trunkančiame šokio spektaklyje sukoncentruota nemažai tarpusavyje susijusių temų - nuo dabartinio laiko atspindžių iki vidinių, laikui nepavaldžių ieškojimų. Ir tas bandymas apimti plačiai visai netrukdo, o kaip tik, atrodo, padeda kūriniui skleistis ir neužsidaryti savo rate.
Nors „Meilės erdve“ pavadintas spektaklis lyg ir turėtų kalbėti apie erdvę, kurioje vystosi meilė, tačiau ši lieka antrame, jeigu ne trečiame, plane. Meilė čia kartais pasirodo, bet ne gryniausiu pavidalu - daugiau matyti geismo, net pavydo, troškimo ir kitų jausmų bei išprovokuojamų būsenų apraiškų.
Pačią erdvę, kurioje vyksta spektaklis, galima vadinti itin švaria - rekvizito ar kitų dėmesį nuo šokėjų kūnų galinčių nukreipti elementų čia nėra, atmosferos kūrimas paliekamas šviesoms ir muzikai. O pastarieji nestokoja kompiuteriško, šalto jausmo - lyg bandytų atspindėti technologijų bei medijų užvaldytą realybę, kurioje esame įstrigę. O ir šis atspindys taktiškas ir taiklus, nes, kai pagalvoji, gi tos medijos ir yra tapusios realybės atmosferos didele dalimi - kompiuteriai, telefonai, ausinukai - viskas šalia, kad nereikėtų girdėti bei regėti tikrovės triukšmo. O dar ir kaip stilinga. Spektaklyje, žinoma, subtiliau ir niekas prietaisų iš kišenių nesitraukia, bet to persikrovusio oro pojūtis itin įtikinamas. Atmosferos šaltumas tiesiog dar labiau išryškina būsenas, kurios itin gyvos ir atviros tarytum žaizdos.
Būsenos čia narpliojamos instinktyviai ir gal net gaivališkai. Nuo šokančių atlikėjų sklinda žalia, nenušlifuota energija, kuri kuo toliau, tuo labiau pildo erdvę. Iš pradžių atrodo, kad veiksmas rutuliosis iš lėto, bet kartu su energija vis tankėja, greitėja ir pildosi.
Instinktyviu ir gaivališku spektaklį norisi vadinti dėl paties atlikimo būdo - kiekvienas šokėjas, atrodo, turi aiškias užduotis, tačiau sukuriamas įspūdis, kad paliekama erdvės lengvai judesių improvizacijai. O šie atrodo ir nušlifuoti, ir netaisyklingi. „Amour espace“ atlikėjai geba kiek grubius, bet rituališkmo prieskonio turinčius judesius paversti grakščiais, net plaukiančiais ir lengvais. „Žalumo“ suteikia ir tai, kad atlikėjai ne tik naudoja savo kūnus, bet jiems ir suteikiama erdvė išsirėkti, parodyti savo balsą, šitaip jų iššokamas būsenas dar labiau suaštrinant, pridedant joms net egzistencinio nerimo. Lyg atgimtų ikoniškasis Edvardo Muncho paveikslas „Šauksmas“.
Jeigu bandytume apie „Amour espace“ svarstyti iš dramaturginės pusės, tai nuoseklią istoriją atsekti sudėtinga, bet tikrai išlaikyta pati kūrinio tėkmė - akcentai sudėlioti taip, kad nesudėtinga suprasti, kur pakilimai, kur nuslinkimai, o kur - kulminacija. Šokis tiesiog intuityviai geba šią liniją išvesti.
Geriausiai turbūt tėkmę pažymi besikeičiantys kostiumai, o kartu su jais, atrodo, ir vis gilėjančios būsenos. Šioje erdvėje nustatytos lyčių normos laužomos: vyrai šoka su aukštakulniais ir suknelėmis, kartais atlikdami judesius, sakytum, įkvėptus drag „balių“ ir „vogue“ šokio kultūros. Ir visa tai jie atlieka su giliu vidiniu geismu bei troškimu išsilaisvinti. Vyriškumas ir moteriškumas kaip atskiros kategorijos „Amour espace“, panašu, neegzistuoja, o kaip tik tampa energijų balansavimu ir tarytum sufleruoja - kiekvienas laisvas skleisti tą energiją, kurią panorės.
Netrūksta spektaklyje ir nuogumo - emocinio, kūniško - rūbų ant atlikėjų vis mažėja. Lyg su kiekvienu pakeistu ir daugiau kūno atidengiančiu kostiumu, atsivertų ir intymesnė būsena, aštresnė, gal net nejaukesnė energija. Lyg būtų tikslingai lipama ant apnuoginto nervo, kad šis būtų dar ir dar labiau įjautrintas. Skausmas galų gale apvalo.
„Amour espace“, jeigu tik pritraukia ir užhipnotizuoja, geba pasiūlyti katarsišką patirtį. Galbūt dėl to po spektaklio kalbėdamos su kolege nelabai žinojome, kaip apibūdinti tai, kas tik ką nutiko prieš mūsų akis - bandymai įvardyti atrodė tiesiog pernelyg banalūs.
-
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
