Buitinė filosofija įvairiomis temomis

Julija Vilkišiūtė 2016-12-04 7md.lt, 2016 12 02
Scena iš spektaklio „#tevyne“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „#tevyne“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Lietuvos rusų dramos teatro „#tevyne“ žadino smalsumą dar prieš premjerą. Spektaklio-diskusijos idėja atrodė labai intriguojanti. LRDT itin dažnai statomi statiški, literatūriniai kūriniai. Čia nuolat žiūrovus užgriūna žodžių lavina, kurią palydi tik labai vangus veiksmas ir aukštybėse vos šviečiantys lietuviški subtitrai. O „#tevyne“, nors žodžių pliūpsnių ir nežadėjo išvengti, suteikė vilties, kad jie bus gyvi, pulsuojantys ir aktualūs. Šiame spektaklyje, režisuotame latvio Georgijaus Surkovo, LRDT aktoriai dalinosi savo mintimis apie šalį, kurioje jie gyvena. O kad šios mintys nebūtų pernelyg padrikos, buvo pasikviesta ir dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė, lyg ir turėjusi supinti iš aktorių prisiminimų, nuomonių, filosofinių-poetinių pamąstymų darnų spektaklio tekstą.

Taip, greičiausiai šis darbas iš aktorių pareikalavo daug drąsos ir atvirumo. Veikiausiai kūrybinis procesas šiai komandai buvo gana naujas ir įdomus. Gali būti, kad šie kūrėjai dabar vienas kitą, gal net ir pačius save pažįsta kiek geriau. Galbūt net pasikeitė jų santykis su rusais, Rusija, lietuviais ir Lietuva arba rusais Lietuvoje...

Vis dėlto šis dviejų dalių kūrėjų pamąstymas pasirodė ne toks jau ir atviras. Nors ir kalbėta be galo daug, regis, taip nieko ir nepapasakota. Užgriebta čia praktiškai viskas: vaikystės prisiminimai, požiūris į istoriją bei atmintį, nostalgija (nes anksčiau buvo geriau), namai, šventės, kulinarija, mėgstamos-nemėgstamos vietos ir t.t. Rodos, išsakyta ir užrašyta viskas be jokios atrankos. Ir visai nesvarbu, turi tai ką nors bendra su tėvynės tema ar ne. „Juk tėvynė - tai aš, - regis, bando pasakyti kūrėjai, - o aš tai juk viskas, kas tik yra mano galvoje.“ Žinoma, kai visko tiek daug, giliau pažvelgti į kokią nors problemą praktiškai neįmanoma. Juk vos išsakius tai, kas pirmiausia ateina į galvą, galima pereiti prie ko nors kito ir su tokiu pačiu pliurpalams būdingu lengvumu kalbėti toliau, taip tikrosios atvirumo šerdies, kažkokios esminės problemos ir nepasiekus.

Nors „#tevyneje“ medžiagos daug, nėra už ko užsikabinti. Viskas atrodo vienodai svarbu: atskiri pasakojimai turi savo pavadinimus, savo istorijas ir iliustratyvų paveikslėlį galinėje scenos projekcijoje (dailininkės - Dacė Sloka, Sintija Jekabsone). Pati spektaklio forma, kaip kokio suneštinio baliaus, labai laisva: kartais tai pokalbis, kartais monologas, repas, daina, antireklama, vaidybos ar režisūros etiudas... Pradėję nuo vaikystės, kūrėjai traukia prie suaugusiųjų gyvenimo, o galiausiai, išsakę visas savo mintis apie vieną ar kitą žodį, viską baigia teatriniu vaizdeliu - nenusisekusiais Naujaisiais metais su atkeliaujančiu Seniu Šalčiu ir pasenusiomis, niekam nereikalingomis jo dovanėlėmis.

Deja, bet ne viskas, kas yra nuoširdu, verta dėmesio. O dokumentiniais pasakojimais paremtai dramai pirmiausia reikalinga labai tiksli tema ir įdomūs pašnekovai. Iš tiesų būtų labai įdomu sužinoti, kaip jaučiasi rusai, o ir kitų tautybių žmonės, gyvenantys Lietuvoje, ir LRDT aktoriai, susiklosčius tinkamoms sąlygoms, veikiausiai apie tai galėtų papasakoti. Dabar šia tema, rodos, taip ir nebuvo pasakyta nieko. Tesužinojome, su kuo LRDT aktoriams pirmiausia asocijuojasi tam tikri labai jau abstraktūs žodžiai: tėvynė, namai, istorija, meilė... Bet kad tokios abstrakcijos suskambėtų, mažų mažiausiai reikia būti jau gerokai pažengusiu filosofu. O iš aktorių lūpų daug įdomiau būtų išgirsti ne padrikas nuomones apie žmogaus gyvenimą, o, pavyzdžiui, tai, ką reiškia dirbti Lietuvos rusų dramos teatre. Kiek šioje konkrečioje vietoje aktoriams tenka susidurti su skirtingų tradicijų, skirtingų tautybių, skirtingų kalbų atstovais ir kokių dėl to iškyla problemų.

7md.lt

recenzijos
  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.

  • Laiko dvasios beieškant

    Režisierius pasakojimą pavertė veiksmu, adresuotu tiesiai žiūrovui. <...> Pasitelkiant aktorių energetiką, pasakojama istorija, kuri yra ne apie snobiškus tarpusavio santykius, bet apie patį gyvenimą.

  • Apie norą bausti

    Lorenci „Svetimo“ interpretacijos akcentu tampa žmonėse tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus.

  • Vladeko veidas ir laikai

    „Kartoteka“ pagaliau sukūrė progą aktoriui Dainiui Svobonui ne suvaidinti vaidmenį, bet tapti dilgsinčia scenos esybe. <...> Vladeko (Herojaus) vaidmuo – absoliučiai nenuspėjamas.

  • Tas pats – šauti ar ne

    Komisija su nusikaltimu elgiasi taip, kaip mūsų abiturientai su lietuvių literatūra egzamino metu. Nors gal labiau kaip mokytojai, kurie tiksliai viską žino ir iš anksto išmano, geba panaudoti klišes.