Prisiminkime 8-ojo dešimtmečio pradžios teatrą: teziškumas, simboliškumas, poetiškumas – tai kanoniniai ano laiko dramos ir sceninės raiškos bruožai. Šiandien jie sunkiai klausomi ir žiūrimi, tai natūralu.
Neverta apsigaudinėti – dabar Jonas Jurašas neturi nei noro, nei galimybės kartoti ar improvizuoti kažkada jaudinusių atradimų. Galų gale tai tebūtų blyškus ir visiškai neįtaigus praeities ir rezignacijos šešėlis.
Lietuvoje susiformavusi paminklų statymo tradicija, kai žmogus ar įvykis pagerbiamas, atsimenamas tik tada, kai įamžinamas labai lengvai suprantamais simboliais ir forma. Bet jokiu būdu ne abstrakčiau perteikus turinį.
