Tai, kuo buvo sunku patikėti, perskaičius pjesę prieš einant žiūrėti Jono Vaitkaus spektaklio Jaunimo teatre,– kad režisierius priims visą dramaturgo pasiūlytą istoriją ir įgyvendins ją scenoje be režisūrinių komentarų.
„Pagalvinis” seka istorijas, kurios yra lyg sapnai, lyg juodo humoro pliūpsniai, lyg gyvuliškai skaudus liūdesys, retušuojamas kintamo laiko, besikartojančių ir vis naujus pavidalus įgyjančių būtybių.
Martino McDonagho pjesė „Pagalvinis“ turėjo neabejotinai visus kozirius bent jau reklamuojant išliaupsinti būsimą spektaklį. Ir tai buvo padaryta. Tačiau Jaunimo teatras turėjo reikalų ne vien su rašytoju McDonaghu, bet ir su režisierium Jonu Vaitkum.
Airio Martino McDonagho „Pagalvinio“ spektakliu Jaunimo teatre režisierius Jonas Vaitkus tarytum pratęsia savo kūrybai būdingą sadistinių žmogaus polinkių analizę. Tik pratęsia dar šiurpiau, dar šaižiau, dar klaikiau.
Režisierius Jonas Vaitkus nekuria žiūrovams lengvų spektaklių. Ir kaip griežtas moralistas neleidžia jiems atsipalaiduoti. Kartais negali paaiškinti, kodėl viena ar kita pjesė patenka į režisieriaus rankas, kodėl jis imasi ją statyti.
