… režisieriaus Jonyno istoriją mes jau žinome. O mums svarbi jo pasakojama istorija, kurią, naivus šio kino teatro žiūrovas tikisi, režisierius ir pasirinko, kad mums papasakotų.
„Uždaras vakaras“, „Raiši žirgai nešuoliuoja“ ir „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“. Stebėtinai artimą ryšį turintys spektakliai: griaunantys ir vėl kuriantys scenos meno reginį, kur teatras – tik viena iš galimybių…
Jonyno kino teatras savitas ir įdomus, bet sąlygiškumas panaikina kai kurių scenų prasmes. Bandydamas išplėsti teksto potekstes, režisierius sunaikina paprastumą, kuris mene ne visada būna paskutinėje vietoje.
Pasirinkdamas mažai kam žinomo autoriaus beveik niekam nežinomą, nei laiko, nei ankstesnių pastatymų nepatikrintą pjesę, režisierius visada rizikuoja. Jis privalo peržiūrėti ar užglaistyti dramaturginės medžiagos skyles bei pateikti savo interpretaciją.
