Juk „L’Absolu“ – ir apie tai, kad čia esame tik patys su savimi, o ne su kažkieno istorija.

Puikiai galiu įsivaizduoti, ką Adomaitis reiškia vyresnei kartai. O jaunajai?

Spektaklio kūrėjai istoriją iš Ispanijos perkelia į abstrakčią, didelėmis vėduoklėmis dekoruotą ledinio šaltumo aplinką.

Spektaklis pagal knygą, sulaukusią nemažai pagyrimų už keliasluoksniškumą ir filosofines potekstes, tapo tik niekuo neišsiskiriančia pramoga.

Sunki lietuviškųjų vestuvių spyruoklė čia įsitempia lėtai, o trūkusi kerta skaudžiai.

Nelengvi jauno režisieriaus ir jaunų aktorių klausimai, kurių atsakymų ieškoma spektaklyje.

Verta tikėti, kad laikui bėgant spektaklis kūrybiškai sutvirtės, susitelkus į pagrindinę mintį jo tikslas sukonkretės, o personažai taps savi patiems aktoriams.

Jei ne kvailokas 2-ojo paveikslo „intymus“ herojų sugulimas, režisierių būtų galima pagirti už išradingas ir subtilias Romeo ir Džuljetos mizanscenas.