Belieka žaisti

Rūta Oginskaitė 2012-03-05 2012 03 05 Lietuvos rytas - Menų faktūra
Mačiūno ir Meko „dubliai“ – Jonas Tertelis ir Ainis Storpirštis

aA

Į „Mr.Fluxus, arba Šarlatanai?“ , aną savaitę triskart suvaidintą „Kablio“ rūmuose, traukė daugybė „kablių“ : iki šiol mįslingas Fluxus reiškinys ir vis dar mažai pažini Jurgio Mačiūno (1931-1978) asmenybė, režisieriaus Vido Bareikio ir jo trupės bendruomeniškas kūrybos būdas, jų sumanymas spektakliu apie Fluxus judėjimą kelti klausimus apie meno vertę. Jų užkrečiamas džiaugsmas kurti. Taip, tai turbūt svarbiausia.

Tai, ką daro Vidas Bareikis su savo bendrakursiais ir bendraminčiais, yra judėjimas „No Theatre“ . O tai, ką daugiau nei prieš pusę šimtmečio Europoje ir Amerikoje veikė Jurgis Mačiūnas su savo bičiuliais ir bendraminčiais, jie patys laikė taipogi judėjimu, žaidimu. „Fluxus“ - tai klizma standartų  ramybei ir „pasikultūrinimo“ orumui. 

Todėl artinantis prie įėjimo į salę, kur, kaip skelbė aktoriai Elzė Gudavičiūtė ir Dovydas Stončius, vyks didysis Fluxus festivalis, kur laukia Fluxus labirintas ir Fluxus vaišės, ne vieną būsimą  žiūrovą apėmė visai nežiūroviškos būsenos. Smalsumas maišėsi su baime. Dalyvavimo jaudulys - su nuojauta, kad savo orumą ir ramybę teks palikti šiapus Fluxus labirinto slenksčio.

Režisierius dar studentas. Jo komanda irgi kelio pradžioje. Kūrėjų amžius, jų siekis būti „ne teatru“ ir pasirinkta vaidinimui vieta lyg ir nurodytų į teatro pakraščius, meno bandymų lauką ar tiesiog jauno kraujo šėliojimą. Taip, to yra. Bet „Mr.Fluxus, arba Šarlatanai?“ - šventiškas ir įsimintinas sezono įvykis, rimtai ir atsakingai dirbančių menininkų kūrinys. Kas, kad tie menininkai pašėlę.

Įėjimas į jų „ne teatrą“ vingiavo per siūbuojantį tiltą, per spyruokliuojantį taką, akinamai šviečiant raudonam prožektoriui. Pats patekimas į vaidinimo salę - čiūžtelėjimas tiesiai aktoriui į glėbį. Sutrinkantiems svečiams spektaklio aktoriai ir savanoriai ištiesdavo pagalbos ranką.

Jurgio Mačiūno labirintas, sukonstruotas 1976 metų pasaulinei Berlyno meno parodai, buvo galbūt nuožmesnis: su porolono laiptais, stiklinių rutuliukų grindimis, siauromis landomis ir durimis su dešimtimis rankenų, iš kurių veikė tik viena, pagaliau - su tiesiog legendiniu dramblio mėšlu. Vido Bareikio trupė irgi buvo sutvėrusi ilgą labirintą su kliūtimis. Bet ne aną savaigalį, o praeitą rugpjūtį per Druskininkų teatro festivalio uždarymą. Juk Druskininkuose tris savaites jie gyveno savo sumanytoje Fluxus stovykloje ir kūrė spektaklį, jo performansus ir tą labirintą.

Legenda byloja, kad anas jų labirintas nukėlęs spektaklio pradžią visai valandai. Pats ėjimas Fluxus sąmojaus kliūtimis pavertęs žiūrovus azartiškais žaidėjais. Tačiau juk tie, kas ėjo pirmieji, turėjo ištisą valandą laukti paskutiniųjų. Kaip vaidinti po užsitęsusios žaidimo pertraukos? Ne, tokios rizikingos atmosferos šįkart artistai nekūrė.

„Ne teatras“ laukė ir salėje. O toji salė ir scena - riedutininkų rampos. Vien kalnai ir kloniai. Kas ėjo žiūrėti „Mr.Fluxus, arba Šarlatanai?“ , patyrė kultūrinį nuotykį nuo pat būriavimosi pastato vaiduoklio prieigose su išlikusiais lipdinių grožiais iki vaidinimo ant nuožulnių plokštumų, per kurias aktoriai skraidyte skraidė, o ką patyrė žiūrovai, tomis pasvirusiomis plokštumomis leisdamiesi į sau skirtą „parterį“ , legenda kol kas tyli. Suiręs kultūrnamis šiaip jau tarnauja kaip „skaters club“ , o jo erdvę vaidinimui išmoningai paruošė scenografė Paulė Boculaitė. Juk net „foje“ vaidinimo garbei buvo sukurti rankų darbo sietynai. Salėje aršieji graffiti apdangstyti baltomis užuolaidomis, salės prieigos - paslaptingomis ir bauginančiomis juodomis. Finale ir „scenoje“ nusileis užpakalio formos  užuolaida. Muzikantai - būgnininkas ir klavišininkas - pasodinti „scenos“ dešiniajame krašte ant unitazų. Priešais juos kybo insrumentų liekanų ekspozicija. Aliuzijos į Fluxus „Fortepijono veiksmus“ ir konceptualiai nugarsėjusį „Taikinį“ ?

Kodėl ne tik „foje“ , bet ir „scenai“ šiame tekste reikalingos kabutės? Todėl, kad Vido Bareikio „ne teatre“ , ypač šitame spektaklyje toks reiškinys, kaip scena yra visiškai sąlyginis dalykas. Vaidybos aikštelė - visa erdvė, jos aukštumos ir žemumos, net balkonėliai palubėje, kur reiškiasi Draugė Dainininkė iš Japonijos (aktorė Eglė Špokaitė) ir muzikantai su pučiamaisiais. Draugas Alkoholikas (aktorius Dovydas Stončius) apgyvendintas palapinėje žiūrovams už nugarų; antrajam veiksmui žiūrovus perkėlus iš „parterio“ vien į „amfiteatrą“   ir „balkoną“ , nuo atidengtų graffiti į spektaklį įeis moteris perneyg erdvia jai vestuvine suknia - pagrindinio herojaus Žmona (aktorė Indrė Lencevičiūtė).

Jurgio Mačiūno (aktorius Ainis Storpirštis) būstas įtaisytas „scenos“ kairiajame pakraštyje. Su televizorium ant šaldytuvo ir skyle sienoje. Tai tokia maža ir siaura erdvė, kad, atrodo, Mačiūnas visą laiką esti ant bedugnės krašto. O jo paties ta bedugnė nebaugina. Čiūžt ant nugaros žemyn ir vėl užsikabaroja.

Nors abi spektaklio dalys, trunkančios po valandą, yra skirtos Mačiūno biografijai „nuo - iki“ , pirmajame veiksme daugiau pasakojama apie Fluxus veiklą ir jos „karvedį“ Jurgį, be perstojo kūrusį idėjas, taisykles, performansus, hepeningus, festivalius, o menininkus laikiusį šarlatanais ir parazitais. Nuo 8 iki 17 valandos dirbk visuomenei naudingą darbą, nuo 17 iki  24  valandos  darbuokis Fluxus naudai, nuo 24 iki 8 valandos miegok, tik taip. Pavadinta „Schemos“ , toji spektaklio dalis - nelyg patraklėlių enciklopedija, iš kurios turėtum suvokti ir „karvedžio“ charakterį, ir Fluxus judėjimo žaismę.

Ir suvoki, kad tų sąmojingų, absurdiškų akcijų šaltinis - griežtas ir niūrokas žmogus, burbeklis,  visą gyvenimą žaidęs rimtu veidu. It vaikas (performansas su spaudos mėtymu į draugą, skaitantį laikraštį). „Debesies ir Hitlerio hibridas“ , kaip apie jį atsiliepė bičiulis. Ainis Storpirštis - galbūt tiksliausias aktorius Vido Bareikio kuriamam „No Theatre“ . Vaidina nevaidindamas. Tiesiog. Aš Mačiūnas, ir jokių kalbų.Ir atrodo jis stulbinamai panašus į prototipą. Bet juk ne skusta aktoriaus galva ir ne mačiūniški apvalūs akinukai Storpirštį paverčia Mačiūnu. Čia jau žaismės drąsa, laiko ribas peržengiantis aktoriaus suokalbis su Fluxus vadu. Mačiūnas per šitą spektaklį ateina į šiandieną ne kaip kokia praeities pamėklė, jis savas, aktualus ir reikalingas. Jis geras žaidimų draugas rūsčioje kasdienybėje. Kaip ten sakė Vidas Bareikis prieš premjerą: „Kai labai sunku, kai beveik miršti, belieka tiesiog žaisti“ . Panašiai.

Iš tiesų spektaklyje veikia du Mačiūnai. Ainio Storpirščio personažą, santūriai žaidžiantį su savo bičiuliais ar diktatoriškai vadovaujantį, ištisai filmuoja Draugas su kamera. Kino režisūros studentas Jonas Tertelis balansuoja ant tų pačių rampų kaip ir artistai. Jo kruopštus darbas -Jurgio veidas stambiu planu - per visą vaidinimą rodomas ekrane.  Efektas - tarytum tikrasis Mačiūnas kandžiai stebi, vertina, šaiposi, matydamas jį vaidinantį Ainį Storpirštį ir kitus aktorius, kurie šiandien, dabar, čia pasakoja jo gyvenimą ir įkūnija jo kadaise sugalvotus performansus.

Kiti personažai- daugiausia tik ženklai Fluxus „karvedžio“ biografijoje, „kareivių“ figūrėlės jo žaidimuose (Monikos Alseikaitės Sesuo, Elzės Gudavičiūtės Draugė iš Japonijos, Dovydo Stončiaus Draugas Alkoholikas, Simono Storpirščio Draugas Poliglotas). O dainuojanti aktorė Eglė Špokaitė galėtų dalyvauti Yoko Ono imitatorių konkurse ir stipriai nukonkuruotų originalą.

Scenos rampa - riedutininkų rampa. Kamilės Žičkytės nuotraukos
Scenos rampa - riedutininkų rampa. Kamilės Žičkytės nuotraukos

Vido Bareikio spektaklyje vos keliems personažams nepagailėta charakterio iškilumo ir tam tikro siužeto vaidinime be siužeto. Pirmiausia tai Jurgio Mama, kurią Aldona Vilutytė vaidina kaip konkrečią egzaltuotą poniutę, labai nesmagiai besijaučiančią Fluxus kontekste ant rampų, ir šitoks buitinis inkliuzas ant aukštų kablukų, aišku, sudaro komišką kontrastą abstraktiems ir plastiškiems Fluxus veikėjams.

Mamai, buvusiai balerinai, režisierius padovanoja tragikomišką mizansceną - „Mirštančios gulbės“ šokį su skudurais grindims plauti. Bravo idėjai ir šito šokio įžangai, kai Mama, išsižergusi ties kibiru it kokia melžėja, palinksta, lėtai plasnodama ištraukia skudurus ir pradeda adagio, taškydamasi juodaisiais „sparnais“ . Viskas puiku, bet kodėl tas šokis mažumėlę prailgsta? Gal kad tragikomiškoji Mamos-Šlavėjos-Eksbalerinos idėja tiesiog plazda, kol muzika groja, o nesivysto, netirštėja visiško absurdo link? Kaip ir Mamos personažas - ties buitiniu komizmu ir sustota.

Šituo numeriu  pradedama antroji spektaklio dalis „Jausmai“ , kuri atveda į Jurgio gyvenimo pabaigą kitą moterį - Žmoną. Indrės Lencevičiūtės vaidinama antibuitiška persona prisistato grėsmingai: „Aš poetė“ . Suprask: tuoj vošiu per smegenis savo menu. Dar vienas personažas su charakterio ir likimo užuomina. 

Ir nors visas vaidinimas sukurtas ne pagal kokią pjesę, o remiantis tikrais faktais, drįsčiau nustatyti, kad „Schemas“ labiau valdė Fluxus realybė, o „Jausmus“ užvaldė režisierius, atidavęs duoklę ir išsilaisvinęs. Po „Schemų“ - Fluxus reiškinio pristatymo tarsi kokioje teatrališkoje konferencijoje, „Jausmus“ suvoki kaip „No theatre“ atsaką: težiūri įkvėpėjas į tai, ką įkvėpė.

O jis įkvėpė narsią nuotaikų ir laikų kaitą, jautrias ir vizualias faktų interpretacijas. Iki tragizmo.

Faktas: Jurgis su žmona Billie per savo vestuves draugų lofte atliko performansą „Juoda ir balta“ - jaunikis su nuotaka susikeitė drabužiais. Interpretacija: scena intymi, vaidinama maksimaliai priartėjus prie žiūrovų, „poetė“ ir „karvedys“ vienas prieš kitą netekę grėsmingumo ir diktato. Abu - keisti, vieniši ir trapūs. Jie nusirengia ir sudeda drabužius it ginklus, o sutuoktuvių ritualas bus apsikeitimas apdarais. Performansas dviems. Gražiausia spektaklio scena - tas  keitimasis, slapčiausios paslapties patikėjimas išrinktajam. Ir nuo šiol karvedys bus su vestuvine suknia,  poetė vilkės vyriškais drabužiais. Tai jų, vien jų žaidimas, kaip ir paklodės sutvarkymas, virstantis meilės aktu.

Faktas: po Jurgio mirties kategoriškai skiriasi gimdytojos ir sutuoktinės atsiminimai. Interpretacija: ten, kur neseniai vyko sutuoktuvės, stovi trys kėdės, o ant jų - Mama, Jurgis (jau miręs, dar su suknia) ir Žmona. Pasakodama savo variacijas apie jautrųjį vaiką, Mama mazgoja dešinę sūnaus koją, kerpa rankos nagus. Žmona, atskleisdama savąjį - Jurgio transvestito - variantą, apmauna raudona kojine vyro kairę koją, o rankos nagus lakuoja, prieš tai padažiusi Jurgiui lūpas. Prasmės aiškios, bet tokia apibendrinimo jėga kaip persirengimo scenoje čia neišauga. Buitis nugali poeziją?

Faktas, persmelkęs visą vaidinimą: Fluxus renginių serijoje vienam iš savo draugų Jurgis buvo sugalvojęs kūrinį „Taikinys“ - užlipus į bokštą, iškišti užpakalį ir „šiktelėti“ į taikinį, bet draugas susidrovėjo ir visą gyvenimą jautė skolą, kad nei autorius, nei publika nepamatė „labai logiško mačiūniško darbo“ .

Interpretacija - visas spektaklis , ypač jo finalas. Ilgaplaukis išraiškingo veido aktorius Dainius Tarutis vaidina tą Draugą su televizorium, kuris nuvylė sumanymo autorių ir net keliskart per visą spektaklį prisimena savo „skolą“ . Personažas-ženklas, žaidimų figūrėlė palengva tampa vienu svarbiausių spektaklio veikėjų - juk kaip tik su juo išsekęs Jurgis - ar Ainis? - aiškinsis,  „o gal mes ir esam šarlatanai?“ T.y. „nemokšos, apsimetantys dideliais žinovais, sukčiai, apgavikai, šundaktariai“ .

Draugas - ar Dainius? - iki tol turėjęs tarsi liūdnojo klouno funkciją, dabar įtūžęs įrodinės, kad jis tai tikrai ne šarlatanas ir ne „drovi boba“ . Ką tik buvo juokinga, nes artistas-personažas plėšėsi, rodė entuziazmą, tačiau nesitikėjo, kad tikrai gaus galimybę dar kartą pabandyti atlikti mačiūnišką pokštą. O prašom - jam tenka užsikarti į aukštybes virš atsinešto taikinio. Bet tuo juokas ir baigiasi. Ateina laikas tragiškiausiam spektaklio momentui. Nes į taikinį netrukus savižudiškai krenta pats Mr.Fluxus. Baigęs savo gyvenimą, veik nuogas ir susigūžęs it negimęs vaikas. Prieš tai nusišluostęs ašaras.

Spektaklis baigtas. O kada jis prasidėjo? Tikrai ne tada, kai žiūrovai, perėję labirintą, pateko į salę. Gal prasidėjo Druskininkuose, kai visa komanda gyveno ir dirbo Fluxus stovykloje, o Druskininkų gatvėse darė Fluxus performansus? Gal pradžia - toji spaudos konferencija ties „Kabliu“ , kuri provokavo ateiti ir pamatyti garsųjį „šiktelėjimą“ , kurio niekada nebuvo? Net nereikia bandyti atskirti, kas ginčijasi spektaklio finale - personažas su personažu (apie kadaise vykusį Fluxus festivalį) ar aktorius su aktorium (apie ką tik vykusią akciją spaudai). Tai menininkai aiškinasi savo gyvenimo vertę. Anuomet, dabar, visada. Apsišikai ar neapsišikai? Štai klausimas koksai.

recenzijos
  • „Dalykai“, kurių nepamačiau

    „Dalykuose“, rodos, kūrybinės formos lieka „šalia“ liudijimų, subtiliai bandydamos jų neužgožti, daugiausia – tik iliustruoti. <...> Bet gilesnės metaforos troškimas kankina tarsi deguonies trūkumas.

  • Pasivaikščioti su medžiais

    Gražu stebėti: iš pradžių užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo.

  • Prisilietimų ir bučinių parkas

    Muzikinė šokio spektaklio „Parkas“ struktūra gali būti vertinama kaip pavyzdys šiuolaikiniams kūrėjams, ieškantiems dialogo su muzikos istorija ir klasikais tapusių kompozitorių kūriniais.

  • Requiem teatro epochai

    „Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Rimo Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai.

  • Mažutė Varšuva Argentinos pampoje

    Režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika.

  • Įstrigti jausminiame rūke

    Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. <...> Juos sieja nesusikalbėjimas ir noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus.

  • Teatre gavau į galvą (ir tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti)

    „Requiem“ čia simbolizuoja ne tik gedulą dėl prarastų nekaltų gyvybių, bet ir gilesnį susimąstymą apie tai, kokią aplinką paliekame ateities kartoms.

  • Apie Romeo Castelluccio spektaklį „Bros“

    Castellucci kuria kūdikiško švelnumo smurto skulptūrą, kurią išrengia, sumuša vėzdais, sušaudo, nukankina nesibaigiančia vandens srove, perpjauna išilgai, vėl sujungia.