Turbūt nesuklysiu teigdamas, kad Šiaulių dramos teatras ir Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras pastaraisiais metais teatrinės bendruomenės dėmesį kur kas dažniau kaustė pakankamai įtempto siužeto buitiniais trileriais, nei intriguojančia menine teatro vizija, skambiais pastatymais ar juolab įdomiais ir drąsiais eksperimentais.
Vadovų rinkimai iš vieno kandidato, kalbos apie direktorių (vienu atveju - naujųjų, kitu - amžinųjų) neveiksnumą ir intelektualinį smurtavimą, isteriški pykčiai dėl išleistų ir neišleistų spektaklių ar įžeistų ambicijų, - sakytum, šie du teatrai mėgaujasi normalia, lėtai vilnijančia, pernelyg niekuo nesuinteresuota, bent kokios refleksijos iš šono besikratančia, todėl - provincialiai komfortabilia kasdienybe. Su ministerijos palaiminimu ar net palaikymu teatrai kepa po 2-3 premjeras per sezoną (nors panevėžiečių atveju tai jau didelis aktorių trupės ir naujojo vadovo laimėjimas), brangesnius, sėkmingesnius pastatymus reguliariai parodo sostinėje, su skurdesniais, dažniausiai pramoginio-estradinio pobūdžio spektakliais ir abejotinos meninės kokybės vaidinimais vaikams aplaksto kaimyninių miestelių kultūros namus, remontuoja pastatus ir su nerimu laukia naujų savivaldybių ir teatro direktoriaus rinkimų.
Abu teatrai savąją „žvaigždžių valandą” patyrė jau senokai: įstabiausi Juozo Miltinio pastatymai Panevėžio scenoje įvyko 6-7 dešimtmetyje, o šiauliečių legendą praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio metais, galima sakyti, suformavo ir išpuoselėjo moterys - režisierė Aurelija Ragauskaitė ir šį rudenį po beveik 40 metų pertraukos spektaklį Šiaulių dramos teatro scenoje pristačiusi Natalija Ogaj-Ramer.
Apie dviejų Šiaurės Lietuvos teatrų legendą, neatsiejamą nuo šių talentingų teatro asmenybių, kiekvienas panorėjęs gali sužinoti pasivartęs Lietuvos teatro istorijos tomus, monografijas ir prisiminimų knygas. Man, kaip turbūt visiems jauniesiems, anot vieno vyresniojo kolegos, wanna-be teatrologams, tuo pat metu ir baugu, ir smalsu, kas ir kaip rašys šių teatrų pastarojo dvidešimtmečio istoriją? Panevėžio dramos teatro pirmąjį nepriklausomybės laikų penkmetį dar apibendrina spalvinga, nors ir itin prieštaringai vertinama režisieriaus Sauliaus Varno asmenybė, tačiau kaip aprašyti ir įvertinti tris kadencijas panevėžiečių kolektyvui vadovavusio Rimanto Tereso penkiolikmetį ar tuo labiau teatro steigėjos Kultūros ministerijos jau palaimintą Antano Venckaus penktadalį amžiaus Šiaulių dramos teatro direktoriaus krėsle?
Ir nors šiuos du teatrus, per porą dešimtmečių, regis, atsikračiusius bet kokių „veido bruožų”, persekioja tos pačios negandos ir praeities vaiduokliai, stebint vienas naujausių šiauliečių ir panevėžiečių premjerų susidarė įspūdis, kad ypač šį sezoną buvo pasukta visiškai priešingais keliais.
Ir to kaltininkas - tikrai ne Šiaulių dramos teatras, kuris besibaigiant Antano Venckaus trečiajai kadencijai paaugliškai paflirtavo su gan įdomius darbus teatro scenoje sukūrusiais jaunais režisieriais (visų pirma, Albertu Vidžiūnu, Paulium Ignatavičium ir Loreta Vaskova) ir juos pametė, o paskui, rodos, vėl įjungė „autopilotą”. Šiuo metu kur kas įdomiau stebėti iš pažiūros kiek isterišką, bet kur kas produktyvesnį ir kūrybiškesnį naujojo Miltinio teatro vairininko Romualdo Vikšraičio ir meno vadovu tapusio Rolando Atkočiūno duetą.
Ypač simptomiški šiame kontekste pasirodė neseniai matyti spektakliai: Jevgenijaus Švarco „Šešėlis” (rež. Natalija Ogaj-Ramer, Šiaulių dramos teatras) ir Nikolajaus Gogolio „Vedybos” (rež. Rolandas Atkočiūnas). Pirmasis - kaip bandymas revizuoti jau ne sykį išmėgintas teatro formas ir sugrąžinti bent dalelę senokai išvėsusios teatro legendos, o antrasis - kaip mėginimas bent šiek tiek pabėgti nuo teatro trupę kaustančios miltiniško teatrališkumo tradicijos, pažvelgti į ją su žaismingu sarkazmu, kaip bandymas ieškoti kitokios vizualinės kalbos ir aktorinės ekspresijos.
Šiaulietiškas šešėlio atšešėlis
Rusų dramaturgo Jevgenijaus Švarco pjesė „Šešėlis” - viena iš kelių jo parašytų pasakų suaugusiems, kurioje pasakojama istorija apie Šešėlį, palikusį Mokslininką, kuriam jis priklausė, apgavusį jį ir jo mylimąją princesę, sąmokslo keliu tapusį krašto valdovu. Ir galiausiai suteikusį malonę apgautajam Mokslininkui - skyrusį jį savo šešėliu.
Švarcas savojoje Anderseno pasakos interpretacijoje, matyt, rašė apie tai, ką geriausiai pažinojo - apie nematomų, bet visada greta esančių tamsių jėgų valdomą kraštą, kuriame žmonės lenkėsi net ne valdovams, o greičiau jų plakatams ir masteliu pribloškiantiems galios demonstravimo paradams.
O Natalija Ogaj lengvais ir grakščiais režisūriniais mostais perkelia istoriją į moderniškai stilizuotais kostiumais ir scenovaizdžio detalėmis neapibrėžtą laikmetį. Pasitelkdama totalinio reginio principus (nors ir pačius bendriausius ) režisierė pamėgino ir žiūrovų salę paversti savotiška šešėlių valdomos visuomenės žaidimų aikštele. Tik panašu, kad spektaklio kūrėjai taip iki galo ir neapsisprendė, kodėl jiems prireikė suvienyti vaidybos ir žiūrovų erdves. Didesnio emocinio poveikio tai nesukėlė, matyt, ir dėl to, kad šiam režisierės žingsniui iš esmės priešinosi spektaklio scenografiniai sprendimai, prie tokios teatrinės kalbos akivaizdžiai nepratusi aktorių komanda ir pačios Ogaj kai kuriose scenose pasiūlyta miuziklo ar estrados teatro estetika.
Pagrindine scenovaizdžio, kurį sukūrė rusų dailininkė Olga Kravčenia, detale tapo dvi didžiulės važinėjančių laiptų konstrukcijos, tapdavusios įsimylėjėlių balkonais, pakyla, rūmų fasadu ar valdžią užėmusio Šešėlio sostu. Iš vienos pusės, toks dinamiškas masyvių dekoracijų panaudojimas scenoje artistams suteikė nemažai sceninio komforto ir galimybių išnaudoti stipriausias savo profesines savybes. Iš kitos pusės - būtent tai ir pavadinčiau didžiausia spektaklio „Šešėlis” yda - tai eilinį sykį leido aktoriams smagiai „pasipliuškenti” savo amplua. Rolandas Dovydaitis čia ir vėl vaidina agresyvų nusikaltėlio tipą, Inga Norkutė kuria eilinį fatališkos, kiek vulgarios vilioklės vaidmenį, Dalius Jančiauskas - vėl mergaitiškų manierų vėjavaikis, Juozui Bindokui ir Sigitui Jokubauskui vėl teko tragikomiškų kvailelių paveikslai (nors šių aktorių duetas, mano galva, ir vėl dirbo puikiai) ir t. t. Sakytum, Šiaulių dramos teatras jau kelintą dešimtmetį vaidina vieną ir tą patį spektaklį...
Tikriausia todėl visai nenuostabu, kad nuo neatmenamų laikų scenoje nematytas aktorius Saulius Bareikis tapo tikru šio spektaklio atradimu. Nė nekalbant apie tai, kad aktorius tiesiog faktūriškai puikiai žiūrisi scenoje, jo kuriamas Šešėlis griežta, tikslia kūno plastika, motyvuotai „išdidintais” gestais (juk vis dėlto šešėlis!) ir itin išraiškingomis veido mimikomis tapo pačiu tikriausiu Mokslininko (Aidas Matutis) antipodu. Tiesa, Bareikis turi akivaizdžių problemų su kalbos aparatu ir spręsti jas reikia nedelsiant, nes kuriant kitą vaidmenį prigimtinių aktoriaus išorės savybių ir puikaus kūno valdymo gali ir nepakakti.
Tačiau bene daugiausiai klausimų sukėlė pagrindinį Mokslininko vaidmenį kūręs Jaunas aktorius Aidas Matutis, kuriam dar akivaizdžiai trūksta ir profesinės patirties, ir, svarbiausia, aktorinės charizmos. Gal režisierės sprendimas Mokslininko personažą interpretuoti kaip savotišką „pilką pelytę” ir būtų motyvuotas, bet juk scenoje turėtų virti aistros, gimti ir subliūkšti Mokslininko ir Princesės (Monika Šaltytė) meilė. Kažkuo jis juk turėtų apžavėti ir Anunciatą (Donata Kielaitė), kuri prisipažįsta Mokslininką mylinti ir vienintelė tikrai dėl jo aukojasi. Kol kas Matučio Mokslininkas veikiau priminė naivoką, ne itin nuovokų, bet kažkokios nepaaiškinamos sėkmės lydimą studentą, o ne Švarco pjesėje „išrašytą” jaučiantį, mylintį, klystantį ir už savo klaidas atsakyti galintį žmogų.
Todėl stebint šiaip jau pakankamai kokybiškai pastatytą spektaklį neapleidžia nuojauta, kad kažko čia labai stinga. O pradžiai trūksta bent jau pagrindinio personažo.
Tada abejonių pradeda kelti ir režisierės sprendimas leisti triumfuoti gėriui (nors, pavyzdžiui, ta pati Anderseno pasaka leistų ir kitą variantą). Ir gėris čia pasirodo esantis blogis - aktorinis blogis: pilkšvas, neišraiškingas, „išplaukusių” aktorinių formų Matutis spektaklyje tampa tikriausiu laisvo, organiško ir ekspresyvaus Bareikio atšešėliu.
Vargu ar tai buvo sąmoningas Ogaj režisūrinis žingsnis. Į šį klausimą neatsakė ir spektaklio programa ar prieš premjeriniai režisierės interviu, kuriuose ji papasakojo tiesiog mylinti Švarco dramas ir norinti padaryti dovaną Šiaulių teatro trupei. Ką gi, dovana iš tiesų įteikta - beveik visa teatro trupė užimta normaliame pastatyme. Bet tik tiek.
 |
| Rimantas Teresas ir Laura Martinonytė „Vedybose”. Tomo Stasevičiaus nuotrauka |
Naujos kokybės paieškos
Ne itin kalbus prieš ne per seniausiai įvykusią Gogolio „Vedybų” premjerą Panevėžio J. Miltinio dramos teatre buvo ir antrąjį savo spektaklį čia prie naujojo „režimo” pristatęs Rolandas Atkočiūnas. Ir nors šio pastatymo itin pavykusiu (ypač lyginant su, mano galva, tikrai stipriu spektakliu „Hanana, kelkis ir eik”) taip pat nepavadinčiau, vis dėlto naujajame panevėžiečių pastatyme galima įžvelgti tam tikrų ženklų, kad teatras po truputį juda iš mirties taško.
Visų pirma akį traukia į šį teatrą pamažu ateinanti jam nauja kokybė - tiek vadybos, tiek estetikos. Pernelyg nesigilindamas į pirmąją, tiesiog pastebėsiu, kad naujieji vadovai, regis, kur kas drąsiau ir atviriau žvelgia į bendravimą su spauda, visuomene ir kritika, į teatrą mėgina pasižiūrėti kiek plačiau. O tam, aišku, reikalingas rimtas pretekstas - spektakliai, estetine kokybe ir šiuolaikine teatrine kalba galintys reprezentuoti save ir teatrą gilesniuose vandenyse.
Toks buvo spektaklis „Hanana...”. Ir lygiai taip pat manau, kad premjerinės „Vedybos” netapo kokiu nors ypatingu teatriniu įvykiu, bet ir žingsniu atgal šio spektaklio nedrįsčiau pavadinti.
Vos tik įžengus į salę akis patraukia beveik neatpažįstamai transformuota Miltinio teatro scenos architektūra: šonai padengti butaforinėmis sienomis su daugybe nišų, po kurias vėliau lakstys visas būrys savotiškus tarakonus primenančių Gogolio pjesės personažų, į priekį pastumta galinė siena, primenanti seno gyvenamojo namo fasadą - tik masyvūs metaliniai vartai dekoruoti didžiuliu slavišku kryžiumi, o virš jų kabo vos įžiūrimas Dievo motinos atvaizdas.
Scenovaizdžio autorė Kotryna Daujotaitė lieka ištikima savitai neoklasicistinei ekspresijai, griežtoms, nors tuo pat metu kiek manieringoms linijoms, saikingam puošnumui ir stilistiniam skaidrumui. Svarbiausia scenos dominante dailininkės valia tampa ilgas podiumas, pasibaigiantis į žiūrovų salę išsikišančia aikštele, ant kurios patiestas didžiulis margas kilimas. Efektinga, paprasta, atlikta su skoniu.
Tačiau stebint vaidinimą kyla klausimas, kiek visa tai efektyvu - t. y., kaip dailininkės vizualiniai sprendimai sąveikauja su režisieriaus pasiūlyta spektaklio forma ir turiniu. Čia, atrrodo, ir kyla esminė „Vedybų” problema: Gogolio tekstas sako viena, režisierius tam tikromis nedidelėmis, bet esminėmis korekcijomis ir papildymais tai sustiprina, o scenovaizdis ir kostiumai teigia kažką visiškai priešingo. Dėl to tampa neaiški elementari priežastis, kodėl Rimanto Tereso vaidinamas tikrų tikriausias kaimo „lodarius” Podkoliosinas apskritai apsisprendžia vesti, kodėl Vidmanto Fijalkausko Kočkariovas taip desperatiškai bando jį supiršti. Sakytum, režisierius teigia, kad Podkoliosino namans trūks-plyš reikia moteriškos rankos. Bent taip galima suprasti stebint šiaip jau meistriškai sukurtą kiaušinių valgymo sceną, kai tarnas Stepanas iš už nugaros keliomis saujomis druskos „pasūdo” menamus draugų pusryčius. O ir šiaip - Podkoliosino namuose šlitinėja pusgirtis tarnas, lauko durys - neužsidaro, gramofonas užgroja, kada panorėjęs, batai skraido iš vieno kampo į kitą, o ir pats šeimininkas, regis, dienų dienas nenulipa nuo sofos ir nenusivelka seno chalato.
Tačiau vos tik prasideda kalbos apie vestuves, pasirodo, kad šiedu jaunikiai per kelias sekundes gali pavirsti tikrais dabitomis. Net Kočkariovo batų autai labiau primena ne ant kojų vyniojamus skarmalus, o sniego baltumo šilkines skepetaites.
Prasčiokiškumo ar net skurdo atmosferą režisierius mėgina dar labiau sustiprinti šįsyk, regisi, visai ne vietoje naudodamas sulietuvintus vietovardžius, konkrečias, daugeliui panevėžiečių atpažįstamas detales. O scenovaizdis lyg ir byloja apie visai kitą laikmetį, kitą socialinę ir kultūrinę erdvę.
Nuotakos, pirklio dukters, režisieriaus sprendimu apgyvendintos lyg kažkur prie buvusios spirito gamyklos, už kažkokios aludės, Agafjos Tichonovnos namai - visiškai priešingi Podkoliosino buveinei. Nors scenovaizdis nesikeičia, namų atmosferai sukurti čia pakanka ant ratukų važinėjančio nusenusio „dvigalvio slibino” Arinos Panteleimonovnos (aktorės Irena Vasiulytė ir Eleonora Matulaitė), buteliuko iš rankų nepaleidžiančios piršlės Fioklos Ivanovos (Lolita Martinonytė) ir paskutinės stadijos morčiumi apsirgusios tarnaitės Duniašos (Inga Talušytė), iš negalėjimo susilaikyti trinančios savo pasturgalį į kiekvieną namo kampą, kėdę ar svečią. Šių namų gyventojų priežastis tekėti tampa aiški ir be žodžių.
Viskas lyg ir būtų paprasta, jei šios kompanijos dramaturgas nepapildytų dar keturiais potencialiais sužadėtiniais (Albinas Kėleris, Petras Venclovas, Marius Cemnickas ir Julius Tamošiūnas), kurių kiekvienas - raiškiai charakteringas, protingai kvailas, tragikomiško likimo ir gyvuliškai žmogiško šarmo. Žodžiu, gogoliškasis paradoksas kiekvieno vaidmens atlikėjui suteikia pavydėtiną aktorinės raiškos laisvę, kuria kiekvienas iš aktorių pasinaudoja tiek, kiek leidžia jų fantazija ir profesiniai gebėjimai. Čia, aišku, dominuoja neįtikėtino žavesio ir energijos Ževakinas, kurį suvaidinęs Kėleris dar kartą įrodė turįs ne tik visą pūdą sprogstamojo dramatinio užtaiso, bet galįs sukurti ir įdomų, organišką ir spalvingą komišką personažą. Ir tuo pat metu priminė mėgstantis balansuoti ant itin pavojingos ribos, kai aktorinės meistrystės benefisas pradeda virsti ne visada saikingu mėgavimusi savo talentu.
Vis dėlto net ir pakankamai stiprūs aktoriniai darbai nesugebėjo paslėpti spektaklio dramaturginio audinio spragų, esminių formos ir turinio neatitikimų, dėl kurių šiam, mano manymu, perspektyviam scenos meno kūriniui nepavyko pakilti virš vidutinio lygio.
Be to, manyčiau, kad J. Miltinio dramos teatrui norint judėti toliau neišvengiamai reikia atnaujinti, papildyti aktorių kolektyvą. Kokybiškai. Nes ši problema trupę persekioja nuo neatmenamų laikų. Akivaizdi ji ir naujajame Atkočiūno spektaklyje - čia praktiškai visą krūvį ant savo pečių velka patyrę aktoriai Teresas, Paliulytė, Kėleris, Martinonytė, Fijalkauskas ir kt. Vieninteliam bent kąsnelį teksto gavusiam Cemnickui lygiaverčiai partneriauti su scenos vilkais dar akivaizdžiai per sunku - tam trukdo kai kurie aktoriniai netobulumai (ypač reikėtų padirbėti su scenos kalba) ir elementarios aktorinės mokyklos stoka.
Tikslumo, atidumo detalėms, režisūrinės minties skaidrumo ir galbūt aiškesnės motyvacijos pritrūko, kad Atkočiūno „Vedybos” iš tiesų taptų tuo Gogolio pjesėje ir spektaklio programoje žadamu „dviejų veiksmų visiškai neįtikėtinu įvykiu”. Ir kur kas labiau nei teatro kritikams ar net žiūrovams tokio įvykio reikia Panevėžio J. Miltinio dramos teatro kolektyvui. Kad galutinai patikėtų naujais teatro maršrutais.
