Kai spektaklio supratimui reikalingas protas, o ne - kaip čia pasakius ir nesumenkinus - širdis, iškart po spektaklio jautiesi truputį kaip naminis paukštis, nuo kurio plunksnų viskas nubėgo be pėdsako. Ir tik prisėdęs analizuoti ir pradėjęs eiti į matytą reginį protu, atrasdamas jungtis, kuriose veriasi prasmė kvadratu, kubu ir t. t., iš tikrųjų patiri teatro įvykį. Todėl neverta tikėtis Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Bado meistras“ pagal to paties pavadinimo Franzo Kafkos apsakymą atrasti save. Čia iš tikrųjų budi ir savęs nematai, matai tik Nekrošių, nes spektaklis - ir jo, ir apie jį. Tačiau šįkart verta užgniaužti egoistinį norą spektaklio metu paklaidžioti asmeninėje tikrovėje: klaidžiojimo zona - aiškiai vienasmenė, meniu - badas, tema - menas su visomis jo pasekmėmis.
Tas, kuris nusprendė badauti, badauti nepertraukiamai, nuolatos, ir vien tuo badavimu grįsti savo egzistenciją, iš jo gyventi ir, paradoksaliai tariant, juo misti, visų pirma, matyt, gyvena jaučiąs stiprų poreikį susitraukti, sumenkti. Bet kaip sumenkti, jei bado poreikį lydi nesuvaldomas noras sulaukti adoracijos, pripažinimo? Ir eikit jūs nothing, kantrybės stokotojai, jei šitas badas jums nesuprantamas. Badauti aš badausiu iki galo, o jums, prašau, įrodymas, kad nemeluoju: norit, išlįsiu per mažą langelį šitame popieriuje?..
Eimunto Nekrošiaus „Bado meistras“ - saviironiškas žvilgsnis į savojo „badavimo“ dešimtmečius. Nekrošius pašiepia savo visuomeninę esatį, kaip per didelis batas ėmusią kamuoti mažą koją. Norisi parodyti, kad ta koja susigūžusi ir paprasta, atitinkanti anatominį standartą, tačiau batus auna ir kojines parenka jau kiti. Ką gi, tada parodykit batus, kuriais ausit, kai savo menu jūsų nepamaitinsiu. Sakot, vis tiek maitinsiu? Vis tiek „vakarienę ruošiu“, nes taip jau susiklostė?..
Pagrindinį - Bado meistro - vaidmenį kurianti Viktorija Kuodytė balansuoja tarp siekio išlaikyti savigarbą ir nepasiduoti išsekusio gležno kūno silpnumui. Ji taip nuosekliai ir tiksliai kuria badaujančiojo liniją, jog regint ją, godžiai skanaujančią savo prakaito druską, plaukus, kito kūną ar torto žvakutes, susirodo, jog ji ir yra pats badas. Tarsi belytė, tai dėmesio atsisakanti, tai jo maldaute maldaujanti persona visą kafkišką savo būseną pašvenčia absoliučiai elementariai spektaklio žinutei: IR KAS IŠ TO (suprask, mano meno)?
Tiesa, žiūrovų dovanotomis gėlėmis galima išsitrinti odą, už nuopelnus gautus diplomus galima sudėti ant grindų, sukomponuojant kokį gražesnį derinuką, dar galima, pavyzdžiui, ant jų išsitiesti visu ūgiu arba juos išgroti pianinu. Tik, sorry, melodija - nykiai banali ir vis ta pati: jau geriau sudainuoti Balio Dvariono „Žvaigždutę“ ir pasigilinti į jos nevienprasmį tekstą. Ir graži, ir nuostabi, žvaigždute, tu esi, švieti tu meiliai ir aukštai aukštai... Bet ar yra koks nors prasmingesnis kelias tai „žvaigždutei“, apsidėsčiusiai medaliais ir statulėlėmis, nei save ir savo nuopelnus nunešti į lombardą? O kad turbūt ir ten neims...
Kuodytės Meistras - vidujai sprogstantis, išorėje besiblaškantis tarytum tramdymui pagautas žvėris, besimainantis iš praradusio viltį kažką įrodyti į vis dar besitikintį supratimo padarą. Scena, kurioje iš lentynos, kopėčių ir virvės gimusi cirko mašina pagauna Meistrą už kojos, paliečia jau atvirą nervą, bet ir šitai Meistras nuslepia.
Akys vis drėgnos, bet niekas čia neverkia: net parištas už pavadžio Kuodytės Meistras gali pats save tampyti ar įsiūlyti žiūrovui tapti savęs tramdytoju, nes viskas, ko reikia, yra gyvybė anapus narvo. Gyvos, nors gal net apsipažinusios ar tik iš pažiūros susidomėjusios akys vis dar yra nugriebti vertas šiaudas, nes tikrasis menininko maistas yra žiūrovo jam atiduotas laikas. Tegul tas žiūrovas - tik išsižiojęs, ledus čiaumojantis vaikis, o vis tiek žiūri, o vis tiek savo dėmesiu maitina.
Kafka nesitaupo - viename paskutiniųjų savo apsakymų „Bado meistras“ sudeda, rodos, visas įmanomas menininko („badautojo“) dalios ilgumas ir platumas. Kiekvienas sakinys - kaip kūrinio pabaiga, kuri vėl ir vėl duoda pradžią šitokio pasirinkto kelio siaubui ir palaimai: „Taip jis gyveno ilgus metus, kartkartėmis trumpai pailsėdamas, apgaubtas šlovės, publikos garbinamas ir vis tiek beveik visada liūdnas, ir dar labiau liūdėdamas todėl, kad iš rimtųjų niekas negalėjo suprasti, kodėl jis liūdi. <...> O jei ir atsirasdavo geranoris, kuris, jo gailėdamasis, mėgindavo jam išaiškinti, kad liūdi jis tikriausiai iš bado, tai bado meistras - ypač jeigu badavimas eidavo į pabaigą - įsiusdavo ir visų siaubui lyg žvėris imdavo purtyti narvo virbus.“[1] Šiais žodžiais žvilgsnį į save metantis Nekrošius šįkart nusipurto jam būdingą scenos ženklų - daiktiškų metaforų perteklių ir kuria išraiškos požiūriu mažą kūrinį, kuriame savo paties likimą atiduoda viso labo keturiems aktoriams.
Vyriška trijulė (aktoriai Vaidas Vilius, Vygandas Vadeiša ir Genadijus Virkovskis) iliustruoja Meistro žodžius arba kuria jiems kontrastingą foną ir, mano nuomone, yra reikalinga daugiau publikos smaginimui, nei Meistro charakterio ryškinimui, bet stipriai kaltinti jų mažareikšmiu pataikavimu nesinori: smagina(si) jie iš tiesų įtikinamai. Skrybėlėti ponai (savo skrybėlėmis siunčiantys linkėjimą Pirosmaniui), visąlaik užsimaskavę šypsenomis ir nepatogią padėtį užglaistantys lūpine armonikėle, atlieka samdytojų, tarsi tik stebinčių, bet kartu - ir lengva ranka lemiančių Meistro likimą. Jais apibendrinama amžina priklausomybė nuo atlygį duodančiųjų. Bet nuo Meistro atlyginimas nusuktas - jo „menas“ nė cigaretės nevertas.
Kad Nekrošius prakalbo šia tema, iškeldamas menininko kaip badaujančiojo paralelę, atrodo logiška ir dėsninga. Dar po „Pirosmani, Pirosmani...“ premjeros režisierius sakė: „Menininkui yra pražūtingas dualizmas - bandymas suderinti du norus: gražiai, sočiai, laimingai gyventi ir sykiu dar ir kurti. Susikuriame gerovę, o paskui stebimės, kodėl mums patogiu laiku neateina ta kančia, tas nerimas, iš kurio galėtume kurti meną. <...> Esu tvirtai įsitikinęs, kad iš sotumo menas negimsta <...>“[2] Ši citata pateisina ir iš pirmo žvilgsnio sunkiai pagrindžiamą scenovaizdžio sprendimą (scenografas - Marius Nekrošius): širmą, kurioje - sudvigubintas prabangaus interjero vaizdas su kėdėje susmukusia miniatiūrine, tarsi susitraukusia mergyte. Vis dėlto atrodo, jog nuėjęs ilgą kūrybinį kelią režisierius pasimetė darsyk - net ir nuosekliai laikantis savų įsitikinimų gimęs, šlovės sulaukęs menas teatneša vieną kitą menkavertį blizgutį, kuris vien tuščiai blizga, ir iš to jo blizgėjimo laimės maža?
Kafka Nekrošiui davė kūrinį, kuriuo jis atrakino savo veik anekdotišką dabarties pojūtį: savo gyvą galvą jau, regis, galima apsikalti prabangiu rėmu ir tapti gyvuoju paveikslu. Kitas klausimas - ką Nekrošius davė Kafkai? Mano supratimu, režisierius šiek tiek palengvino Kafkos analizuotojų likimą: sunkiasvorį apsakymo audinį apkaišęs pasivažinėjimais taksi, fotoaparatų blykstėmis ir pozavimu, skrandžių anatomijos pamokėlėmis, tortais, triukais su laikrodžiais, klausimais iš salės („Ką laižo Meistras?“), jis kiek aplaužė apsakymo neišsemiamumą ir suteikė jam gerokai konkretesnį, beveik nupiešti įmanomą veidą. Ar šis veidas pažinus kiekvienam į „Meno fortą“ užklydusiam žiūrovui? Vargu. Bet teatralai galvomis tikrai linksės.
[1] F. Kafka. Bado meistras. Procesas. Novelės. Vilnius : Baltos lankos, 2004, p. 386.
[2] E. Nekrošius, Sujaudinti žiūrovą. Kultūros barai, 1982, nr. 5, p. 43-44.
