Andrius Jevstignejevas
Pastaraisiais mėnesiais kalbėti apie krizę jau darosi nebemadinga ir net banalu, nors, manyčiau, vis dar būtina. Ir esu įsitikinęs, kad šiandieninio „sunkmečio“ pagrindas yra būtent ekonominis, o ne joks moralinis ar tuo labiau visuomeninis. Kokia dar socialinė krizė gali ištikti visuomenę, kurios paprasčiausiai nėra?! Turiu omeny aktyvią, diskutuojančią, reiklią sau ir kitiems visuomenę, žmogų, galintį ne vien vertinti, tačiau ir analizuoti. Galiausiai, visuomenę, trokštančią ir gebančią kurti, o ne vien laukti dangiško naujojo mesijo apsireiškimo.
Ir jei mes vis dar tikime, kad teatras yra visuomenės veidrodis, šiandieninė mūsų scenos meno situacija - daugiau nei simptomiška. Ilgainiui išeikvojęs sovietmečiu itin veiksmingos metaforinės raiškos aruodus, šiandieninis lietuvių teatras pamažu netenka ir savojo veido, tampa savotiška savo paties parodija. Tačiau liūdniausia, kad mūsų scenos menininkai taip ir nesugebėjo atrasti adresato, lygiaverčio diskusijų partnerio. Teatrui nebeįdomios visuomenės nuotaikos, problemos ar džiaugsmai, todėl, manyčiau, kuo toliau, tuo labiau toks teatras taps nebeįdomus ir žmonėms. Nes tai, anot Peterio Brooko, - negyvas teatras, savotiškai primenąs mirtinai nuobodų žmogų, kuris, nors ir yra žmogus, glumina nesugebėjimu išnaudoti savo galimybių. Ir jei per daugelį amžių, nepaisant visų technikos naujovių ir atradimų, grasinusių nugramzdinti scenos meną užmarštin, teatrui pavyko ne tik išlaikyti, bet ir išplėsti savo raiškos ir poveikio galimybių ribas, tai tik dėl besąlygiško kontakto su ketvirtąją teatrinio stebuklo dimensija - žiūrovais. Laikydami žiūrovą kvailesniu už save, teatrą pasmerkiame vegetaciniam būviui. Sceną pakeičia bulvarinių skandalų arena, aktorių - visas vienadienių įžymybių žvaigždynas, Statytoją Solnesą, Ivaną Voinickį-Vanią ar panelę Juliją - žmogžudžiai, pedofilų medžiotojai, skrajojantys prezidentai, fašistuojantys marginalai. Žodžiu, gyvenimo teatras. O susigrąžinti ir prisijaukinti žiūrovą visuomet gerokai sunkiau, nei jį išlaikyti.
Ir visos kalbos apie teatro kūrėjų polinkį atsiriboti nuo kasdienių, žemiškų, buitinių problemų ir deklaruojamas noras atsigręžti į „amžinąsias vertybes“ (ši frazė jau tampa ne mažiau nuvalkiota nei tas pats visiems iki gyvo kaulo įgrisęs žodis „krizė“) veikiau skamba kaip atitrūkimo nuo realybės ar tiesiog elementaraus egzistencinio ir kūrybinio nuobodulio liudijimas. Kelio į būtį visų pirma reikėtų ieškoti per buitį - vadinamosios amžinosios vertybės todėl ir yra amžinos, kad jos nepaliaujamai kinta. Nes kinta gyvenimas, žmonės. O nemaža dalis spektaklių atrodo įstrigę kažkur tarp 7-ojo ir 8-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečių. Stebint daugelį jų vis neapleidžia mintis, jog tai, kas vyksta scenoje, kad ir kaip profesionaliai ir išradingai tai būtų atlikta, - manęs nė trupučio nejaudina.
Visų pirma, ir kūrėjai, ir teatrinio vyksmo stebėtojai turėtų savęs ir vienas kito paklausti: o kodėl apskritai reikia teatro? Kam jis mums reikalingas? Ar jis gali mums pasakyti ką nors daugiau, nei, pavyzdžiui, televizija ar spauda? O ar iš viso teatras turėtų mums ką nors sakyti? O gal jis pagaliau galėtų ko nors ir manęs pasiteirauti? Teatras gi priklauso mums visiems, ne tik direktoriams ir kūrėjams, bet ir žiūrovams. Net ir tiems, kurie jo jau atsižadėjo arba dar neatrado.
Teigiantis, diskusijos vengiantis teatras niekada neatsikovos savo pozicijų. Jei individo meninė saviraiška jam bus įdomesnė nei salėje sėdintis žmogus, teatras pasmerktas žūčiai - tą tik liudija pustuštės teatrų salės. Žinoma, išskyrus retas progas išvysti dialektinio teatro apraiškas ir gerokai dažnesnius atvejus, kai einama gyvų televizijos veidų pasižiūrėti.
Tokia kiek padrikų minčių virtinė plūstelėjo galvon sėdint vos penktadaliu užpildytoje Vilniaus teatro „Lėlė“ didžiojoje salėje ir stebint legendinio mūsų lėlių dailininko Vitalijaus Mazūro režisuotą spektaklį suaugusiems „Privati valda“.
„Lėlės“ vadovų noras pakeisti susiformavusią nuomonę, jog lėlių teatras Lietuvoje - išimtinai vaikų teritorija, be abejo, sveikintinas. Tik kyla vienas svarbus ir, manyčiau, logiškas klausimas: nejaugi iš tiesų suaugusiuosius ir jaunimą tikimasi į „Lėlę“ patraukti pasakų pastatymais ir poezijos spektakliais? Suprantu, štai, pavyzdžiui, Rolando Kazlo vardas ant spektaklio „Geležis ir sidabras“ plakato iškalbingas - eiliniam žiūrovui ne tiek svarbu, ar žymusis aktorius scenoje skaitys Vlado Šimkaus eiles, ar interpretuos pasaulinę klasiką. O štai kaip įtikinti suaugusįjį apsilankyti spektakliuose „Eglė žalčių karalienė“, „Žaliojo žąsinėlio teatras“ ar „Pasvydo“ (pastarasis Aušros Bagočiūnaitės pastatymas, beje, tikrai puikus), kai kiti teatrai jam siūlo Čechovą, Shakespeare´ą, Ibseną ar Dostojevskį? Ar pats teatras jau iš tikrųjų pasiruošęs permainoms?
Net neabejoju, jog teatro vadovybė, siekdama gerokai transformuoti repertuarinę politiką ir į sales pritraukti naują žiūrovą, suvokė būtinybę įlieti šviežių kūrybinių jėgų ir jaunatviško entuziazmo į senokai permainų nemačiusią „Lėlės“ trupę. Ir nors jau teko regėti keletą šiųmetinių LMTA absolventų kurso darbų, „Privati valda“, daugeliui puikiai pažįstamos lietuvių liaudies pasakos apie našlaitėlę Elenytę ir Joniuką aviniuką pagrindu parašyto Marcelijaus Martinaičio „Avinėlio teismo“ sceninė interpretacija, tapo bene pirmąja artimesne recenzento pažintimi su šįmet bakalauro studijas baigiančių aktorių-lėlininkų kursu. Tiksliau, kurso dalimi. Naujausiame Mazūro spektaklyje jų vaidino lygiai pusė: Indrė Liutkevičiūtė, Šarūnas Datenis, Simonas Storpirštis, Imantas Precas, Giedrė Giedraitytė, Asta Stankūnaitė, Jūratė Trimakaitė ir Karolis Algimantas Butvidas.
Ir nors „Privati valda“ - vienas iš baigiamųjų Algirdo Latėno vadovaujamo kurso darbų, kol kas apie jaunųjų aktorių perspektyvas daug kalbėti nesinori. Juolab akivaizdu, kad dėl apkerpėjusios LMTA studijų sistemos būsimieji lėlininkai studijų metais beveik neturėjo progų susipažinti su savosios specialybės specifika. Tad ir stebint „Privačią valdą“ kol kas į akis krinta tai, jog aktoriai kur kas saugiau jaučiasi dramos teatre. O lėlė, objektas ar kaukė, užuot suteikę emocinę ir fizinę laisvę, veikiau jaunuosius sukausto, atskleidžia specifinius scenos kalbos, judesio ir bendruosius profesinius trūkumus, kuriuos, beje, jau ne jie pirmieji atsineša iš vilniškės aktorių rengimo įstaigos. Ir, turbūt, ne paskutiniai.
Dvejopi pasirodė spektaklio dailininko ir režisieriaus Vitalijaus Mazūro darbo su studentais rezultatai. Viena vertus, patyręs menininkas tiksliai įžvelgė jaunųjų aktorių profesines spragas ir kiek įmanydamas mėgino jas užmaskuoti ir užglaistyti. Lyrišką lietuvių liaudies pasaką įvilkęs į aštrios groteskinės raiškos rūbą, atitinkamai deformavęs ir personažų kalbą bei plastiką, režisierius pamėgino sukurti itin griežtomis taisyklėmis grįsta sceninį vyksmą ir, bent dalinai, užkirto aktoriams kelius, vedančius į visuomet falšu atsiduodantį pseudolyrinį deklamavimą. Sakau „dalinai“, mat vos gavę daugiau sceninės erdvės lyrinėse scenose (o jų reikėjo jau vien dėl to, kad būtų sukurta atsvara groteskiniam kūniškumui ir vaidinimas nevirstų farsu ar karnavaline orgija), aktoriai sunkiai suvaldydavo mintį ir gerokai patampydavo taip įdėmiai ir atsakingai formuotą spektaklio ritmą. Vis dėlto tenka pastebėti, jog kol kas jauniesiems aktoriams daug geriau sekasi tvarkytis su plastine kūno raiška nei žodžiais. Ir čia gerokai padirbėjo choreografė Sigita Mikalauskaitė ir kompozitorius Faustas Latėnas, bendromis pajėgomis sukūrę ganėtinai tikslią ir raiškią spektaklio ritminę ir akustinę partitūrą, puikiai derančią su režisieriaus-dailininko sceniniais sprendimais.
 |
| Spektaklio „Privati valda” personažai. Aistės Bimbirytės nuotraukos |
Paradoksalu, tačiau tai, ką sukūrė režisierius ir pedagogas Mazūras, sugadino dailininkas Mazūras. Jokiu būdu nekvestionuoju profesinių scenografo gebėjimų ir abejoju netgi ne konkrečiu „Privačios valdos“ vizualiniu apipavidalinimu - spektaklio scenovaizdis išraiškingas, efektingas ir pats savaime konceptualus. Dar prieš įžengdami į teatro pastatą grubiais akmenimis grįstoje Arklių gatvelėje sutinkame pakampėmis šmirinėjantį driskių Joną (Šarūnas Datenis) su pustuščiu plastiko buteliu rankose. Ir, matyt, tik pasibaigus gėralui troškulio kankinamas bastūnas atsibeldžia į savitu postapokaliptiniu sąvartynu paverstą „Lėlės“ didžiąją sceną. Jis tvirtai žengia į mažų vaikų kūneliais nusagstytomis sienomis, apipaišytais vamzdžiais apsuptą, skarmaluose ir civilizacijos šiukšlėse skendinčią erdvę, randą knygą - pasakų knygą - ir skaito. Pirmosios scenos žavi ir įtraukia nebyliojo teatro subtilumu ir ore tvyrančia nelaimės nuojauta. Tuoj pat į sceną įlekia Elenytė su Jonuku, kuriam režisierius ant kelių pritaisė dvi „pėdas“, taip žaismingai ir išradingai paversdamas jį tikru mažyliu. Scenos pakampėmis, užkulisiais vis praslenka kažkokios keistos beveidės būtybės, o Jonukas, nepaisydamas sesutės užginimo, gurkšteli iš balos-butelio, iš ore kabančio tinklo pasipila tikra šiukšlių kruša ir mažylis virsta... Na, patys žinote.
Čia ir prasideda spektaklio problemos, kurių, kaip vėliau paaiškėja, - nors vežimu vežk. Scenoje pasirodo ne šiaip sau aviniukas, o tikras, gyvas, be paliovos bliaunantis gal kokį pūdą sveriantis avinas (na gerai, šiek tiek perdedu), avanscenon sulekia penketas anksčiau minėtų groteskiškų žmogystų juodais akiniais, ir užverda betvarkė, kurios nepavyksta suvaldyti iki pat spektaklio pabaigos. Spektaklio kostiumai ir kaukės - efektingi, tačiau ne itin efektyvūs. Pirma, plastikiniais maišais ir kitokiu šiugždančiu audiniu apvilktiems aktoriams sunku judėti nesukeliant pašalinio triukšmo, kuris, iš vienos pusės, trukdo žiūrovams girdėti tariamus žodžius, kita vertus, pabrėždamas savo medžiagišką prigimtį, griauna sceninio sąlygiškumo atmosferą. Tas pats nutiko ir su įspūdinga vieno iš veikėjų kauke - milžiniška galva, iš kurios lieka styroti tik aktoriaus kojos ir rankos. Gal spektaklio autoriams vertėtų į kaukės vidų įmontuoti mikrofoną, kad aktoriaus balsas neskambėtų kaip iš kartoninės tūbos, priešingu atveju žiūrovui prieš akis griūva teatrinė iliuzija ir jis pradeda matyti nebe spektaklio personažą, o vyruką, įlindusį į milžinišką gipso galvą ir kažin ką iš jos dūduojantį. Panaši situacija - ir su kitomis, kiek mažesnėmis kaukėmis. Ir taip pakankamai sudėtinga suprasti deformuotais balsais aktorių tariamus žodžius, o jei jie dar uždengtomis burnomis... Nemažos dalies likusio teksto nepavyko suprasti dėl nepaliaujamo dunksėjimo, krebždėjimo, šurmulio. Gerai, kad bent pasaka žinoma...
Bet juk visi suprantame, kad lėlių ar objektų teatre visų svarbiausia yra plastinė scenos įvaizdžių dramaturgija. Kokią istoriją man pasakoja spektaklio „Privati valda“ metaforos ir metonimijos? Bent jau aš supratau keletą dalykų, kuriuos kiekvienas, net ir labai jaunas žmogus senų seniausiai ir taip žino: politikai - kaukėti niekšai, tuščiagalviai, važinėjantys oranžiniais dviračiais; karaliai - už virvučių tampomos marionetės; žmogiškumas - sutryptas; o dešiniajame Neries krante stūksantis vamzdis - „mėšlas“. Problema čia tik tokia, kad per pastaruosius metus apie šį „mėšlą“ spaudoje ir daugelio mūsų virtuvėse buvo kalbėta bent dešimt sykių daugiau nei apie kokius tris pastaruosius teatro sezonus. Ir kalbėta buvo ne tik apie tai, kiek, už ką ir kokių pinigų šiam kūriniui skirta, bet didžiąja dalimi ir apie tai, kas apskritai yra meno kūrinys, kokia yra jo funkcija. Kaip čia yra? Kol Lietuvos teatras, o kartu ir „Privati valda“, mums aiškina, kas ir kaip čia mūsuose yra, paprasčiausias šaltas aprūdijęs vamzdis klausia: kas aš esu? O tempora, o mores!
Gyvūnas tradiciniame dramos teatre - tai visai kitas reikalas. Manau, spektaklio autoriai puikiai suprato, jog į sceną įvesdami užprogramuotą netikėtumą, jie daug kuo rizikuoja. Visų pirma, gerokai iškreipiamas ir visiškai išblaškomas ne vien žiūrovo, bet ir aktorių dėmesys, ypač kai avinas scenoje partneriauti nėra linkęs. Galiu suprasti, jog gyvas avinėlis režisieriui buvo reikalingas kaip tam tikra atsvara savotiškam beveidžių penketuko dance macabre, jis, beje, ir atrodo scenoje visai neblogai. Tačiau bliauti nenustojantis (net ir užkulisiuose) gyvulėlis neilgai trukus ima erzinti ir neleidžia koncentruotis į visą draminį vyksmą. Ir net neabejoju, kad paskutinėje scenoje dauguma žiūrovų pro ausis ir pro akis praleido Elenytės monologą vien dėl to, jog įtampos neatlaikęs „Lėlės“ debiutantas atsuko žiūrovams „nugarą“ ir visą savo jaudulį paliko avanscenoje. Lig šiol nepalieka chamiška ir net, sakyčiau bedieviška mintis, kuo būtų pavirtęs Jonukas, jei būtų gurkštelėjęs iš šitos balos?
Jau vien tam, kad tokių minčių nekiltų, avinėlis turi „mirti“. O jei ir to nepakanka, tai į mėsos fabriką mažyliui keliauti reikėtų vien dėl to, kad scenoje galėtų gyventi jauni aktoriai. Kad ir kokie dar netobuli. Mėsos! Mėsos!
