Montuodamas scenas iš tiksliai apskaičiuotų, formaliai nepriekaištingų mizanscenų, režisierius suneria spektaklio įvaizdžius ant veiksmo ašies ir kviečia publiką atitinkamai juos interpretuoti. Tačiau pastaruoju metu atrodo, kad šios Koršunovo savybės paveikumas senka.
Galbūt per ryški yra Sarah Kane dramaturgijos galia, o menkas nukrypimas gąsdina tos galios praradimu, o galbūt dar nėra įmanoma atitrūkti nuo šios pjesės, nes ji šiuolaikiška, reali, ji yra dabar, vyksta dabar.
Rodos, kad žiūrovams lyg koks delikatesas patiekiama jaunųjų aktorių kančia egzistuoja tik dėl to, kad iš būtinybės kažką nuveikti iš anksto buvo nuspręsta kentėti scenoje.
Premjeriniai aplodismentai dar aidi OKT studijoje. Tik nežinia, kam buvo skirti tavieji – režisieriui (už pedagoginius žingsnius), aktoriams (už drąsą) ar dramaturgei (už vengiamų temų scenoje eskalavimą).
