Lietuviška Jeruzalė groteskiška ir nykoka, atsidūrusi sistemos užribyje su savo pasiklydusiais herojais. Tačiau pastangos ją surasti ir suteikti tikrąją prasmę – akivaizdžios. O tai labai svarbu mūsų fucking sistemos realybėje.
Scenoje tiek įvairiausios scenografijos ir butaforijos, jog rodos, kad aktoriams ten niekada vietos neatsiras. Ką jau kalbėti apie gyvą triušį, kamputyje savo narve beėdantį šieną.
Nors spektaklis statytas Kaune, pagrindinis jo veikėjas primena vilniečiams gerai pažįstamą senamiesčio personažą kunigaikštį. Abu jie keistuoliai, atsisakę gyventi pagal visuomenei priimtinas normas.
