Stipriausiai Augusto Gornatkevičiaus „Žiurkių“ versijoje persiskaito gyvenimo „žiurkiškumas“, kuris nepavaldus laikui. <...> Galios žaidimai „Žiurkėse“ išsisluoksniavę lyg visuomenės luomai.
Atminty išlieka tik žavi spektaklio scenografija, kalbanti apie teatrą ir atsidavimą jam, – apšiurusi, pridulkėjusi, žiurkių apgraužtais dėžių kampais. Atrodo, kad jos apgraužė ir patį spektaklį.
