Jei Pero Giunto, mirštančio mylimosios glėbyje, gyvenimas prasideda iš naujo, tai Treplevo nutrūksta kaip styga. Tai ne toji meilė, kuri „visa pakelia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“, tai meilė, per kurią tikimasi išsigelbėti.
Spektaklis žongliruoja pamatiniais klausimais, išdykauja groteskiškais personažais, o kartėlis ir skausmas prasiskverbia kaip svogūno kvapas.
