Artūro Areimos „(Ne)vykėlis” ir Gyčio Padegimo „Akmenys jo kišenėse” tiesiogiai ar metaforiškai kalba apie tai, ką reiškia būti savimi šiandien „vykėlių” privilegijuotoje gyvenimo imitacijoje.
Senokai nemačiau tokio improvizacinio siausmo, tokio laisvumo, nuoširdaus bendravimo su publika, bet kartu ir ypatingos savikontrolės, kai pašėlęs spektaklio ritmas reikalauja momentinės įtikinamos metamorfozės, kuri keičia viena kitą ir neleidžia mėgautis pauzėmis.
