Gal tai, kad čia – ar tai būtų spektaklis vaikams Lėlių vežimo teatre, ar suaugusiesiems J. Miltinio dramos teatre – gausu žiūrovų, tėra tik vienai parai stabtelėjusio keliauninko iliuzija. Tačiau ji graži ir bent tam kartui įtikina, kad teatrai gyvena savo gyvenimą, kad be jų miestui būtų nejauku ir kad jie savaip išpildo savo žiūrovų lūkesčius.
„Kaukazo kreidos ratas” užminė keletą mįslių: ir dėl aktorių, vaidinančių vaidinančius, ir dėl žiūrovų. O gal ir žiūrovai ima vaidinti žiūrovus?
