Atviri teatrinio meno paieškoms

Una - Aldona Vilutytė, Rėjus - Vladas Bagdonas

Rugsėjo 12–13 d. „Meno forte“ pa­rodyta Davido Harowerrio „Juodvarnio“ premjera. Spektaklį režisavo Jonas Vaitkus. Šis „Audronio Liugos produkcijai“ priklausantis kūrinys sulaukė prieštaringų vertinimų, nes jame nagrinėjama išskirtinė tema: po daugelio metų susitinka nusikaltėlis ir auka. Jai kadaise buvo dvylika…

Statistiniais duomenimis, Lietuvoje smurtą patiria kas penkta paauglė. Apsidairęs lyg tokios statistikos skelbti ir negalėtum, bet ja reikia tikėti, nes papras­tai panašūs faktai švelninami. Pasaulyje situacija ne ką geresnė. Gal dėl to „Juodvarnis“ buvo apdovanotas „Laurence Olivier Award“ kaip geriausia 2006-ųjų pjesė, ji buvo daugiau nei dvidešimt kartų pastatyta įvairiuose teatruose. Šiame kūriny nuo faktų pabėgti negali, antraip nebus įmanoma seksualinės manijos studija. Kad ir kaip veikėjai gilintųsi į savo pasąmonę, žiūrovas nuo pat pradžios iki pabaigos nepamiršta kadaise įvykusio fakto.

Oponentai gali neigti tokios pjesės ir tokio spektaklio būtinybę. Vaitkus, mėgstantis nagrinėti gyvenimo anomalijas, kurių vis daugėja (teatro gyvenime ypač), ramiai, be isterijos ėmė ir pastatė „Juodvarnį“. Pastatė ne vien dėl to, kad tapo tokiu pat įkaitu, kokiu papras­tai tampa aktoriai (jam medžiagą pasiūlė Audronis Liuga), bet ir dėl to, kad šiai medžiagai rado aktorius. Vladas Bagdonas, vaidinantis Rėjų, pažįstamas iš J. Vaitkaus spektaklių „Anna Weiss“ ir „Gagarino gatvė“. Aldona Vilutytė, vaidinanti Uną, su režisieriumi susitiko pirmą kartą. Šie aktoriai ne vien faktūriškai tinka „Juodvarniui“. Jie atviri teatrinio veiksmo paieškoms. Tai režisieriui buvo svarbiausia.

Aktoriai vilioja. Jų sceninė organika užburia. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Kad pjesė įdomi, režisierius įtikino dar per pavasarinį skaitymą Naujosios dramos akcijoje. Tuomet Vaitkus tiesiai šviesiai žiūrovų paklausė: ar įdomu? Aišku, tai buvo tik savęs patikrinimas. Susikaupimas ir tikslios klausytojų reakcijos bylojo, kad kūrinys turi būti išklausytas iki galo. Šį rudenį repeticijos vyko kūrybos oazėje – Palangos „Ramybėje“, toli nuo namų, rūpesčių... Bet ar šio nutolimo pakako, kad išvystume jaudinantį teatro kūrinį?

Į sceną įžengia trisdešimtmetė ir šešiasdešimtmetis. Prasideda psichologinis seansas. Jo metu socialinės problemos tolsta, nes mes regime vis gilyn grimztančius personažus, kurie, ištroškę atsakymų, klimpsta vis tirštesnėje klaustukų lavinoje. Rėjaus ir Unos gyvenimo išklotinė darosi vis painesnė, nes aktoriai taip niuansuoja savo veikėjus, kad jie tampa ne socialinėmis, bet paties gyvenimo ir pačių savęs aukomis. Režisierius spektaklį tarytum perskelia pusiau. Kol veikėjai vienas kitam kimba į akis, vyksta prieš kelis dešimtmečius išgyventų jausmų kova, kurią netikėtai nutraukia tyla. Tokią tylą dažnai galime išgirsti, kai žmonės aiškinasi sudėtingus tarpusavio santykius. Rėjus ir Una prisėda, tarytum norėdami tęsti aktyvų dialogą, ir staiga juos užklumpa nuovargis: išorinių aplinkybių svarstymas netenka prasmės. Prasideda išpažintys. Galima sakyti, kad čia ir prasideda spektaklis. Jis tampa įdomus, tačiau šiandien dar galima sakyti, kad spektaklis nebaigtas, nes jam trūksta prasminės dinamikos. Dialogo trūkčiojimai, teksto šokinėjimai trukdo suvokti veiksmą. Vladui Bagdonui kartais lyg kliūva tekstas, Aldona Vilutytė, norėdama išgyventi Unos pasaulį, kartais vieną ar kitą frazę pakartoja po kelis kartus, nutoldama nuo personažo. Taip prarandamas sceninis laikas, aktoriai nutraukia žiūrovų minčių srautą.

O aktoriai vilioja. Jų sceninė organika užburia. Abu sugeba greitai persikūnyti į savo herojus. Bet nepalieka mintis, jog dar intensyvesnė jų sceninė dvikova galėtų sukelti ne audrą, o cunamį. Dabar Vilutytės vaidmuo ne visada įgauna reikiamą apibendrinimą, kai kuriose scenose ji per daug gailisi savęs, melodramiškai kūkčioja it kokiame televizijos seriale. Būtina jausti ir mėgautis gyvenimo ir scenos laisve. Juk Una jau subrendusi, ji jau žengė žingsnį į Rėjaus pusę – sunkiausias kelias įveiktas.

Vlado Bagdono sceninė būtis visada žavi. „Juodvarnyje“ jo personažas elgiasi natūraliai, tačiau partnerės pojūtis nėra toks stiprus, kokio reikalauja medžiaga. Vis dėlto aktorius nustebino sugebėjimu persikūnyti į sudėtingą herojų, kurį charakterizuoti remiantis prieštaringomis ir sudėtingomis dramaturgo nuorodomis gana sunku.

Aktoriai privalo taip įvaldyti tekstą, kad jis netaptų kliūtimi kuriant praeities ir dabarties išgyvenimų dialogą.

Pabaigoje pasirodanti Mergaitė – naivia skaistybe spinduliuojanti Irina Lavrinovič – ne tik organiškai tiko spektaklyje sukurtai atmosferai, bet ir suteikė jai siurrealistinių atspalvių. Jos infantili, akla meilė Rėjui atskleidžia instinktus, stumiančius į įvykusios ir įvyksiančios dramos bedugnę, nuo kurios ženklas „N14“ apsaugoti nepajėgs.

Muzikos šitame spektaklyje nedaug. „The Beatles“ daina – skaidri, paprasta, kameriška. Veiksmas vyksta tyloje, todėl spektaklio metu girdisi kiekvienas papildomas garsas. Negailestingai kaukšėjo Rėjaus batai, už lango vis karksėjo varnos, lyg akompanuodamos „Juodvarnio“ temai.

Veiksmo plėtojimas mažoje, pailgoje „Meno forto“ salėje – įtaigus, sutelktas į centrą. Iš trijų pusių – suolai, kuriuose sėdi žiūrovai (dailininkė Irma Mickevičiūtė). Lyg ir paprasta, tačiau ši teismo salė labai tinka intensyviam psichologiniam aktui. Žiūrovai sėdi ne tik greta aktorių, bet ir vienas priešais kitą. Taip atsiranda galimybė ne tik susitapatinti, geriau supras­ti veikėjus, bet ir stebėti priešais sėdinčio žiūrovo reakciją. Susidaro stereovaizdas, visa aplinka dalyvauja teatriniame žaidime. Jausmas ne pats maloniausias, bet netrunki suprasti, kad to ir siekiama. Žiūrovai atėjo į teismą, bet teisėjų įgaliojimų jiems kūrėjai nesuteikė: „Juodvarnis“ tapo kolektyviniu psichoanalizės seansu, kuriame visi, norėdami to ar ne, surado dalelę savęs.