„Barikadininkai“ mėgaujasi tuo, kad gali karikatūromis paversti pirmuosius Nepriklausomos Lietuvos politikus, ilgiau negu pusvalandį parodijuoti mįslingą Šimėno dingimą… Jie tikrai gali! Ir gali gerai. Tačiau kas iš to?
Stanislavskiškoji psichologinė vaidybos tradicija nėra joks blogis, tačiau kolektyviniame kūrinyje, siekiančiame išsakyti asmenines pozicijas, griauti įprastus teatrinius standartus, tokia vaidyba įneša falšo, melo elementą.
Aktoriams būdingas uždaras „bendraminčių“ būrelio fenomenas. Vadinasi, jie visuomenės nebeatspindi, jie parodo tik save. O jei teatre visuomenė neatsispindi, šakės teatrui kaip demokratiškam menui.
Epizodai iš AT kabinetų buvo be galo kuklus aidas to, ko „Barikadų“ kūrėjai nė matyti negalėjo – 1988-aisiais dar studento Gintaro Varno su bendrakursiais darytų „Šėpos“ teatro vaidinimų su tais pačiais personažais, bet lėlėmis.
„Barikadų“ žiūrovams, manau, yra šansų bent iš dalies patirti (arba prisiminti) tą ypatingą jausmą, kuris, kaip pasakojama, teatro publiką apimdavo, kai Lietuvos scenose Justino Marcinkevičiaus Mažvydas tardavo „Lie-tu-va“.
