2021 m. pradžioje, sausio 23-iąją, vis dar pandemijos kontekste Valstybinis Šiaulių dramos teatras parodė naują spektaklį „Protect me“ pagal šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Falko Richterio pjesę. Ekrane transliuojamas kūrinys mums siūlo persikelti į nekonkretizuotą salą - sveikatingumo centrą, kuriame sprendžiamos Autoriaus-menininko sumišusios sąmonės problemos, apimančios kūrybinius procesus, pjesės rašymą, santykį su aplinka bei kitais ne mažiau sudėtingais personažais. Richterio pasiūlyta painios menininko padėties ir jo blaškymosi tema dažna ir atsikartojanti įvairių menininkų kūryboje, tik pasirenkamos skirtingos perspektyvos, šiuo atveju - tai absurdo dramaturgija. Spektaklio režisierius Paulius Ignatavičius siekė pjesę interpretuoti ir perkonstruoti savaip, pasitelkdamas bei įtraukdamas ir vietinius kontekstus. Kaip teigia Ignatavičius: „Sala, kurios vaizdinys pasitelktas kuriant scenografiją, asocijuojasi su sveikatingumo centrais, kuriuose tarsi karo lauko ligoninėse „atgaivinami“ sutrikę ir pervargę europiečiai. Spektaklyje, naudojant vienos erdvės ir vieno laiko principą, atsivėrė metaerdvė, kurioje vyksta vertybių revizija, - tai herojaus akistata su tuo, kas jis yra, kuo jis užsiima asmeniniame gyvenime ir kūryboje. Surasti atsakymus į tokius klausimus nėra paprasta ir vargu ar apskritai įmanoma.“
Į absurdo dramaturgiją Ignatavičius gręžiasi nebe pirmą kartą: 2014-aisiais jis pastatė šios krypties klasiko Samuelio Becketto pjesę „Baigmė“ - spektaklį „Žaidimo pabaiga“, kuriame taip pat izoliuotoje, apribotoje erdvėje narpliojo egzistencinius klausimus. Spektaklio „Protect me“ pagrindinis veikėjas Autorius (Severinas Norgaila), kovodamas su savo pjesės rašymo problemomis, vis sugrįžta prie tėvo (Rolandas Dovydaitis), kuris, apnarstytas medicinine įranga, tarsi monumentas, statula ir minčių paminklas įkomponuotas scenos centre. Tėvo ir sūnaus santykių tema režisieriaus kūryboje plėtojama irgi ne pirmą kartą, ją Ignatavičius analizavo 2012 m. spektaklyje „Nuosprendis - metamorfozė“, į vieną pasakojimą sujungęs Franzo Kafkos „Metamorfozę“, „Nuosprendį“ ir „Laišką tėvui“.
Bendras „Protect me“ scenovaizdžio stilius sukelia déjà vu ir sugrąžina į prieš metus taip pat jau ekrane matytą Ignatavičiaus spektaklį „Vasarvidžio nakties sapnas“. Juos sieja kostiumų spalvos, fetišistinis kai kurių personažų įvaizdis, manieringumas bei trans įvaizdžiai. Žinoma, papildomo rekvizito ir kitos atributikos „Protect me“ scenovaizdyje, sukurtame scenografės ir kostiumų dailininkės Renatos Valčik, kiek daugiau, tačiau sala - neįprastas sveikatingumo centras - ir sapniškas Shakespeare'o vakarėlis vizualiai panašūs.
Absurdo elementų kupiną Richterio pjesę Ignatavičius pastebimai perkonstravo taip, kad iš painaus, fragmentiško ir monologiško pasakojimo ji virto kone klasikinės struktūros drama, kurioje plėtojama vientisa, aiškiais priežastiniais ryšiais pagrįsta siužeto linija. Personažai taip pat išgryninti, kai kurie pritaikyti mūsų kontekstui, kiti išplėtoti į universalijas. Situacijas aiškina bei ironiškai komentuoja ramus režisieriaus balsas, susipinantis su sveikatingumo centro įspūdį kuriančiu jūros ošimu.
Aktorių Severino Norgailos ir Pijaus Ganusausko duetas sudaro bipolinio sutrikimo kamuojamą menininką, įstrigusį pjesės kūrybiniame procese. Šis Autoriaus ir Kito duetas ir pjesėje, ir spektaklyje - centrinis. Kitaip nei Richterio pjesėje, čia Mergina (Gintarė Ramoškaitė) nėra tik Autoriaus minčių ir idėjų, kurias reikia atkartoti, nuotrupa. Plaukikės-balerinos kostiumu vilkinti veikėja dažnai šmėžuoja scenoje, laukdama dėmesio ir konfliktiniuose dialoguose su Autoriumi iš jo reikalauja daugiau, o ne tik skatina sugalvoti niekaip neįvardijamą pjesės pavadinimą. Mindaugo Jurevičiaus Psichoterapeutas dažniausiai veikia tik per santykį su poetu - infiltruota Antano Baranausko figūra (Anicetas Gendvilas). Retesniais atvejais Psichoterapeutas komunikuoja su Moterimi, Kitu arba užima stebėtojo poziciją, rankoje laikydamas taurę martinio. Romano Dudniko kuriamas personažas, režisieriaus pavadintas Menininku, staiga išnyra scenoje su „muzikiniu pasirodymu“. Šio spektaklio kontekste šis veikėjas neaiškus, o ir pačiam aktoriui, regis, su tais aukštakulniais sekasi gana sunkiai. Apskritai Psichoterapeuto, Poeto ir Menininko personažai ir jų fragmentiški įvykiai atrodo atsieti ir nekuriantys pagrįsto ryšio su Autoriumi bei jam aktualia pjesės rašymo ir kūrybos krize.
„Protect me“ daro dviprasmišką įspūdį: iš pradžių siekiama pjesę transformuoti pagal klasikinį formatą, bet vėliau režisūrinėmis intervencijomis bandoma absurdo sluoksnį susigrąžinti - taip stengiantis postmoderniai sukurti eklektišką citatų iš šiandieninės ir istorinės mūsų kultūros koliažą. Čia vienu metu grybų poezija užsiima XIX a. lietuvių romantizmo literatūros atstovas Antanas Baranauskas, pamišėliškai už reikiamą grybą pasiryžęs padaryti bet ką ir patenkinti visus Psichoterapeuto poreikius. Šalia to atliekama garsioji Lady Gagos ir Bradley Cooperio daina „Shallow“ iš filmo „Taip gimė žvaigždė“, plačiajai auditorijai atgaivinusio tragišką menininko įvaizdį ir sudėtingą jo santykį su supančia aplinka. O didžiąją spektaklio dalį ant pakylos praleidžiantis Tėvas, prijungtas prie medicininių žarnelių ir stebintis veiksmą iš viršaus, retkarčiais didingai taria keletą apibendrinančių žodžių bei griežtų išvadų. Artėjant pabaigai, per dialogą su sūnumi Tėvas kažkaip dirbtinai bando Baranausko personažą susieti su sūnumi Autoriumi, išsakydamas jam priekaištą dėl dar neparašyto svarbiausio kūrybinės biografijos kūrinio.
Panašiai kaip Richterio personažas bando atrasti pjesės pavadinimą, „Protect me“ režisierius ieško prieigos prie pjesės, neapsispręsdamas, ar pasirinkti absurdo liniją, ar konstruoti klasikinės dramos struktūrą, ar infiltruoti netikėtus istorinius ir šiuolaikinius intertekstus, paliekant juos žiūrovo interpretacijoms, ar dairytis sąsajų, dirbtinai jungiančių pasitelktus elementus.
