Šiuolaikinėje operoje „Ledynai“ (Estijos teatras „Vaba Lava“, 2020) režisierė Kamilė Gudmonaitė tiria kartų konfliktą, pasitelkdama tėvų ir vaikų chorus. Išraiškinga, muzikali forma, įtaigus libretas (dramaturgė Teklė Kavtaradzė), šmaikščiai parodantis skirtingų kartų vertybes ir nuomonę vienos apie kitą, žiūrovų įtraukimas, prašant atsakyti į klausimus rankos pakėlimu, bei dokumentinis režisierės ir jos mamos videopokalbis matuoja nuotolį tarp tėvų ir vaikų bei mėgina suprasti, kas jį kuria ir kodėl jiems taip sunku bendrauti. Visai kitaip ši tema atsiskleidžia Dariaus Gumausko režisuotame spektaklyje „Detoksikacija“ pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę, šį rudenį papildžiusiame Oskaro Koršunovo teatro repertuarą. Čia susitelkiama į individus, kartų konfliktas perteikiamas per psichologinę tėvo ir dukters dramą, nevengiant humoro. Abu kūriniai skirtingomis priemonėmis taip pat kalba apie 10-ajame dešimtmetyje, perversmo laikais, susikūrusias šeimas.
Kapustinskaitės pjesės ir kino filmų scenarijai pasižymi tikroviškais personažais, gyvenimiškomis situacijomis bei dialogais, jautriu požiūriu į veikėjus, jų išgyvenimus ir švelniu humoru. Vienas pavyzdžių - filmo „Čia buvo Saša“ (rež. Ernestas Jankauskas, 2018) personažai: įsivaikinti norinti pora ir vaikų namų globotinis paauglys. Jų portretai psichologiškai taiklūs, nevienareikšmiški; gerai sukurtos kasdieniškos, kurioziškos ir dramatiškos veiksmo aplinkybės.
Šiuo metu Kapustinskaitė yra viena matomiausių kūrėjų Lietuvos teatre ir kine. Ji dirbo su režisieriumi Pauliumi Markevičiumi (spektakliai-dangaus stebėjimai „Signalai“ (Meno ir mokslo laboratorija, 2018), „Ženklai“ (MMLAB, 2019) ir kt.), choreografe Greta Grinevičiūte („Šokis objektui ir vaikui“, 2021), su režisieriumi Tomu Smulkiu buvo filmo „Žmonės, kuriuos pažįstam“ (2020) scenarijaus bendraautorė, o kartu su kolege Kavtaradze parašė audioserialo jaunimui „Šiaurės miestelis“ scenarijų.
OKT repertuarą neseniai papildė Kapustinskaitės kūrinys „Portalas“ (rež. Mantas Jančiauskas, 2021), o pirmoji čia pastatyta jos pjesė buvo „Terapijos“ (rež. Kirilas Glušajevas, 2017) apie vėžiu sergančias moteris, įtraukianti gyvenimo tiesa, atpažįstamomis veikėjomis ir situacijomis. Pjesės „Detoksikacija“ veiksmas taip pat vyksta ligoninėje. Koridoriuje žinių apie operuojamą buvusią žmoną ir mamą laukia vyras ir duktė. Šiomis ribinėmis aplinkybėmis jie susitinka nesimatę ir nebendravę kelerius metus. Nors spektaklio kūrėjai pradėjo nuo tuščio lapo ir pokalbių, dramaturgė, remdamasi asmeninėmis jų patirtimis, parašė atskirą grožinį kūrinį.
Kaip režisierius, aktorius Gumauskas debiutavo spektakliu „Mongolija“ (OKT, 2019), jame vaidindamas kartu su aktoriumi Andriumi Alešiūnu pasakojo apie Dauno sindromą turinčius žmones. Čia asmeninės kūrėjų patirtys derinamos su mokslo žiniomis, pasakojimas - su teatrališkais elementais. Po metų festivalyje „Sirenos“ jis režisavo Sławomiro Mrożeko pjesę „Emigrantai“. Komplekso „Sodas 2123“ balkone buvo parodyta atkarpa iš dviejų emigrantų darbininkų (Giedrius Savickas ir Marius Čižauskas) gyvenimo užsienyje, išryškinant komiškus ir tragikomiškus elementus. Režisuodamas spektaklį „Detoksikacija“ Gumauskas susitelkia į aktorius ir jų kuriamų veikėjų psichologiją, siekia realistiškumo, atsisako simbolinių pjesės elementų (scena su vaikomais paukščiais).
Pailga OKT studija keliais Simonos Davlidovičiūtės štrichais paverčiama ligoninės koridoriumi: kėdžių eilė, šiukšlių dėžė, nedidelis įrėmintas peizažas ant sienos, vazoninis augalas, ant palangių padėta knygų ir žurnalų. Dešinėje - balta tribūna, žyminti slaugytojos postą.
Žiūrovus pasitinka baltu chalatu vilkinti aktorės Justinos Nemanytės vaidinama medicinos sesuo. Didžiąją laiko dalį ji sėdi savo vietoje, nuo aplinkos atsiribojusi ausinėmis, ir kompiuterio ekrane žiūri serialą. Aktorė kuria pavargusios, abejingos, ironiškos slaugytojos paveikslą. Tiesa, kartais ši „atsileidžia“ ir pasielgia draugiškai, bet dažniau tramdo tėvą ir dukterį, primindama, kad jie ligoninėje. Kartu ji ir viena iš žiūrovų, bet tokių dramų ji čia mato kasdien. Anot jos, serialai įdomiau, nes ten žmonės pasikeičia, o tikrovėje ne, ar bent ji to nespėja pamatyti.
Tikrovė spektaklyje sustiprinama per laiko pojūtį. Tyčia jis netempiamas ir neilginamas, nepaverčiamas apčiuopiamu ar slegiančiu, bet kai kurie epizodai vyksta tiek, kiek iš tiesų trunka. Tarkim, tėvas išeina iš salės į koridorių nusipirkti kavos iš aparato ir tuo metu nieko daugiau nevyksta. Laikas čia svarbus kaip tema - jis didina atstumą tarp pagrindinių veikėjų. Bet pirmiausia yra pabrėžiamas per laukimą.
Andrius Bialobžeskis tikroviškai kuria netikėtai į ligoninės lankytojo padėtį patekusį veikėją: panaršo telefone, pavarto žurnalą, pasivaikšto, patampo kojų raumenis, slopindamas nerimą mėgina užkalbinti slaugytoją ir su ja pajuokauti apie nepavydėtiną ligoninės lankytojų padėtį, nusiperka kavos. Vytautas - vidutinis vidutinio amžiaus vyras: gana jaunatviškas, padaręs gana sėkmingą karjerą (TV pokalbių laidų vedėjas), patenkinamos sveikatos. Kontrastą jo nuobodžiavimui sukuria aktorės Agnieškos Ravdo duktė. Marija įbėga susijaudinusi, nervinga, greitai beria žodžius. Jie ne iš karto vienas kitą pastebi, o susidūrę kalbasi kaip du ilgą laiką nebendravę, nuoskaudų ir kaltės smelkiami artimieji.
Spektaklyje kasdieniškai paprastai ir nerangiai skleidžiasi jų mėginimas užmegzti ryšį. Ribinė situacija dėl operuojamos buvusios žmonos ir motinos paaštrina emocijas, žodžius. Jie vienas su kitu kovoja, neatsargiai žeidžia gindamiesi ir mėgindami pateisinti save. Jų istorijos ir elgesys atskleidžia skirtingų kartų bruožus ir požiūrius. Bialobžeskio Vytas ilgai laikosi ramiai, nerodo emocijų, viską atremia pašmaikštavimais, juokeliais, taip sumenkindamas dukteriai reikšmingus dalykus, nenorėdamas jų priimti.
Tėvas pratrūksta, Marijai prabilus apie jo alkoholizmą, ir kreipia strėles atgal, kaltindamas ją išlepimu: vaikystėje ji buvusi aprūpinta kaip niekas kitas (barbės, „pleisteišenai“, jojimo pamokos ir t.t.). Čia parodomas besikeičiančiu ir griūvančiu laiku 10-ojo dešimtmečio Lietuvoje besiformuojantis tipiškos vidurinės klasės šeimos modelis: daug dirbantis tėvas, po sovietmečio išsiilgtų daiktų gausa, materialinė gerovė, maskuojanti tarpusavio ryšio trūkumą. Nors spektaklio aprašyme pabrėžiama alkoholizmo tema, vis dėlto čia ji netampa visa ko centru, nepateikiamas kraštutinis ligos atvejis, ji - veikiau pasekmė nei priežastis ar vienas iš aspektų.
Ravdo vaidina jauną šiuolaikinę moterį, besidalinančią asmeninėmis patirtimis instagrame, kad padėtų sau ir panašių išgyvenimų patiriantiems žmonėms. Ji linkusi analizuoti vaikystės patirtis ir traumas, o tėvą tai be galo erzina. Ji nevengia jo kaltinti, nežinodama, kaip galėtų sukurti su juo ryšį. Ji atmena vaikystėje išgyventą vienatvę, nesaugumą, matant pasigėrusį ir nuolat nelaimingą tėvą bei girdint jo barnius su mama. O jis iš vaikystės ir jaunystės (ypač kariuomenės patirčių) prisimena žiaurumą ir atšiaurias gyvenimo sąlygas, kuriomis reikėjo būti stipriam, kovoti už save, kad išgyventum, laiko savirefleksijai, atjautai tada nebuvo.
Aktoriai įtikinamai kuria savo personažus, tinka kaip partneriai, Bialobžeskio pabrėžiamas uždarumas ir Ravdo jautrumas gerai apibendrina kartų bruožus. Reikšmingi jo žodžiai „Aš daug ko nesakau“ apibūdina pagrindinę jo silpnybę, o ji linkusi į aukos vaidmenį. Su veikėjais lengva tapatintis, o sudėtingos emocijos čia prasklaidomos šmaikščiais ar jaukiais epizodais. Kaip jungiamoji grandis nuskamba režisieriaus parinkta Viktoro Cojaus daina „Pačka sigaret“ („Cigarečių pakelis“), turinti visai skirtingą prasmę tėvui ir dukteriai, bet abiem reikšminga.
Spektaklyje, siekiančiame likti kuo arčiau tikrovės ir kasdienio gyvenimo - tai taip pat parodo ir šiuolaikiški, įprasti veikėjų drabužiai (kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė), - teatrališkų momentų nedaug. Retkarčiais nuskamba Agnės Matulevičiūtės sukurti muzikos fragmentai, turintys nerimo, grėsmės, grįžimo į praeitį motyvų. Teatrališkai sustabdoma akimirka, kai duktė uždeda delną tėvui ant galvos.
„Detoksikacija“ nepretenduoja į režisūrines naujoves, įspūdingas formas ar teatro kontekste išskirtinį kūrinį. Tai kamerinis, minimalus spektaklis, išryškinantis dramaturgiją bei aktorius ir orientuotas į žiūrovą, galintį veikėjuose atpažinti save, pamąstyti apie ryšį su tėvais ar vaikais, vaikystės traumas, priklausomybes ar jų turinčius artimuosius ir pasvarstyti, kaip tai paveikia santykius. Kūrinys leidžia patirti asmeninę detoksikaciją ir teigia atnaujinto artumo galimybę.
