Pabandykite susiruošti į bet kurį Lietuvoje rodomą „Belaukiant Godo“ pastatymą ir pasakyti apie tai pjesę žinantiems žmonėms. Esu tikra, kad ne kartą išgirsite ironiją: ko ten eini, juk visi žinom, kuo baigsis. Tokie komentarai liudija kūrinio integraciją žmonių galvose - vos išgirdę žymiausios pjesės apie beprasmybę pavadinimą, iškart pagalvojame, kaip beprasmiška ją žiūrėti.
Įdomu, kad kūrinį absurdiškos situacijos persekioja ne tik dėl temos. Samuelio Becketto pjesių pastatymus itin griežtai reglamentuoja autoriaus teisės. Pavyzdžiui, 1988-aisiais, likus metams iki dramaturgo mirties, jis padavė į teismą olandų trupę, kurioje Vladimiro ir Estragono vaidmenys atiduoti moterims aktorėms. Vėliau tokius „incidentus“ sekė ir taip pat ieškiniais pasitiko dramaturgo sūnėnas Edwardas Beckettas, po dėdės mirties tapęs autoriaus teisių savininku.
Teatrinių interpretacijų gynėjai teigia, kad S. Beckettas buvo lankstus žmogus, bėgant laikui galėjęs pakeisti savo nuomonę. O štai Edwardas jo pjeses įkalino 1989-ųjų dramaturgo požiūryje. Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, sūnėnas vis dar reikalauja, kad pjesės būtų statomos griežtai taip, kaip užrašė autorius. Paklaustas, kokias prasmes iš pjesės pašalintų moteriškos lyties personažai, šis atsakė: „Moterys neturi prostatos!“ Pasirodo, taip apeliuota į tai, kad Vladimiras nuolat bėga už scenos nusišlapinti, tarsi turėdamas prostatos problemų. Žinoma, kūrėjai mėgino paaiškinti, kad šlapinimosi sutrikimus gali lemti ir kiti organai.
Greta griežtai vyriškos atlikėjų komandos scenoje turi stovėti medis, o Lakis privalo būti apsikrovęs neįmanomo dydžio nešuliais. Nesu tikra dėl juodų ar pilkų atspalvių kostiumų bei katiliukų, kurių, pavyzdžiui, nėra Gintaro Varno pastatyme. Tačiau daugumoje kitų dominuoja panaši apranga. Kitaip sakant, iki 2059-ųjų eidami į bet kurį „Belaukiant Godo“ pastatymą būkite tikri, kad aplinkybės bus beveik identiškos, o ryškiausiai skirsis aktorių atlikimas.
Todėl suglumau supratusi, kad Lietuvoje kiekvienam milijonui šalies gyventojų šiandien turime po vieną „Belaukiant Godo“. Vilniaus mažajame teatre iki šiol rodomas 2006-aisiais pastatytas Rimo Tumino spektaklis. 2022-ųjų balandį Valstybinio jaunimo teatro scenoje pasirodė Gintaro Varno premjera, kurioje veikė tuomet studijas baigiantys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirtakursiai. 2023-iųjų kovą pjesė pastatyta Klaipėdos jaunimo teatre. Ją režisavo aktorius Paulius Pinigis.
Kodėl šiandien vis dar norisi statyti pjesę, kurios interpretacijas griežtai reglamentuoja autoriaus teisės ir kurioje, kaip teigė airių kritikė Vivian Mercier, „nieko neįvyksta... du kartus“? Greičiausiai tai tėra intuityvus menininkų pasirinkimas. Tačiau atsižvelgdami į pjesę galime spėti ir kitas priežastis. Pirma - scenai puikiai paruoštas tekstas, leidžiantis režisieriui visiškai pasitikėti būsimo spektaklio dramaturgija. Antra - aktorius veikiausiai masina stiprių personažų siūloma erdvė kūrybai ir galimybė ilgai būti scenoje.
Pinigio spektaklyje yra keletas išskirtinių detalių. Pavyzdžiui, visų aktorių veidai nudažyti baltai, o plaukai - rusvai. Vienintelis išties gyvas organizmas - medis - čia iškeltas virš visų tarsi siekiamybė. Aukščiau jo - tik scenos atpakalyje įrengtoje angoje keletą kartų pasirodanti medūzą primenanti pilnatis. O scenografė Rūta Venskutė sceną užpildė medinio namo nuolaužas primenančiomis lentomis: jos sudėliotos į eilę tarsi išardyti traukinio bėgiai, jos yra medžio link vedantys laiptai, jas susikrovęs ant kupros laiko Lakis.
Visa kita - vaidinančiųjų rankose. Režisierius jiems įdavė gryną tekstą - tarsi vakuumą, kuris atrodo tuščias, tačiau iš tiesų yra toks pilnas, kad nė oras negali įsiskverbti. Tad nenuostabu, kad įdomiausia spektaklyje buvo stebėti į nieko neveikimą susikoncentravusius aktorius, o bandymai ką nors įprasminti ar ryškiau charakterizuoti personažus gramzdino kūrinį į nuobodulio liūną.
„Belaukiant Godo“ pradžia išties įkvepia. Estragoną vaidinantis Donatas Želvys ir Vladimiro vaidmenį atliekantis Simonas Lunevičius gražiai papildo vienas kitą: pirmasis kuria intensyviai, naudojasi savo charizma ir lengvai bando užvaldyti sceną, o antrasis veikia švelniau, neleisdamas veiksmo užgožti Estragono emocionalumui.
Regis, keliasdešimt pirmų spektaklio minučių įtampa laikosi ant stygos, kurią tempia skirtinguose poliuose stovintys aktoriai. Be to, pradžioje pjesė ir, matyt, režisierius siūlo paprastesnes, netgi buitiškas užduotis: susitikimą, nesugebėjimą vienam kito pažinti, bandymą išspręsti spaudžiančio bato problemą. Gerai žinodami, ką reikia daryti, aktoriai tvirtai atlieka veiksmus ir „atstovi“ savo pozicijas. Tuomet tarp jų mezgasi pačių nekontroliuojama intriga, kurią kasdienybėje pavadintume santykiais. O kadangi pjesėje užrašytas iš principo konfliktiškas dviejų kompanionų santykis, būtent jį ir pajuntame.
Išlaikyti įtampą beveik trijų valandų trukmės spektaklyje reikalauja ypatingos meistrystės. Tad nenuostabu, kad palyginti nedaug patirties turintys kūrėjai paslydo. Regis, režisierius nesuvaldė vienos iš peripetijų - Poco ir Lakio pasirodymo. Ketvirtame kurse studijuojantys Laurynas Luotė ir Aurimas Bareikis scenoje jau užsimezgusiems santykiams nepasiūlė naujo poliaus, kurio link būtų galima tiesti įtampos stygą. Panašu, kad režisierius bandė tai spręsti konkrečiomis užduotimis, aiškiai ir siaurai apibrėžusiomis personažus. Poco - lėtas, agresyvus, susilenkęs, aidintis, pabrėžtina kalba erzinantis despotas. Lakis - tylus, dėmesio vengiantis, su savo padėtimi susitaikęs vergas. Vertėtų paminėti ir dukart scenoje pasirodantį Osvaldo Tokarevo Berniuką, kuris pats nieko neatsineša, o su juo bendraujantis Lunevičiaus Vladimiras pokalbį veikiau atlieka nei kuria.
Antroje spektaklio dalyje net ir duetinėse Vladimiro ir Estragono scenose pirmos dalies įtampa nebesugrįžta. Iš dalies tai lemia dramaturgija - istorija kartojasi, o konflikto varomąja jėga tampa Vladimiras, vienintelis atsimenantis, kas vyko vakar, ir pykstantis ant viską pamiršusių. Panašu, kad Lunevičius kol kas nerado savyje resursų scenai vesti, nes, Želviui pasitraukus į pasyvesnį vaidmenį, spektaklio variklis taip ir nebeužsikuria. Tad, kurį laiką kartu su personažais laukę Godo, galiausiai pradedame laukti spektaklio pabaigos.
Vis dėlto analizuodama kūrinį suvokiau, kad „Belaukiant Godo“ pjesė šiandien aktuali pačiam teatrui. Lietuvoje turime daugybę spektaklių, kurių pradžia pasiūlo ką nors įdomaus, suteikia viltį sulaukti turiningo kūrinio, tačiau taip ir nepasiekusi kulminacijos pradeda slopti, tarsi paliudydama: ne šiandien. Deja, dažnai tai - kaip ir Becketto pjesėje - įvyksta dar pirmoje dalyje ir eidami į antrą suprantame, kad nebėra ko viltis.
O taip norėtųsi, kad įdomaus iki pat pabaigos teatro galimybė taptų labiau tikėtina nei Godo apsilankymas.
