Rašant recenzijas nepaprastai smagu atrasti kūriniuose sau aktualias ar - atvirkščiai - mažai kvestionuotas temas ir svarstyti, kokią visuomenę jos atskleidžia. Rugpjūčio pabaigoje įvykusi Vilniaus miesto urbanistinio šokio teatro „Low Air“ premjera „Savoj krūvoj“ tokius pamąstymus tuo pat metu palaiko ir jų neprisileidžia. Palaiko, nes spektaklis sąmoningai apeliuoja į visuomenės pažinimą. Neprisileidžia, nes orientuojasi į amžiaus grupę, kuriai pati beveik dešimtmetį nebepriklausau.
„Savoj krūvoj“ veikia dvylika „Low Air“ šokio mokyklos šokėjų nuo 16 iki 22 metų. Juos išklausyti ir pabūti kartu kūrėjai pakvietė į galeriją „Atletika“ - kultūros komplekso SODAS 2123 dalį. Prieš prasidedant renginiui žiūrovai galėjo vaikščioti po erdvę ir dairytis po parodą, kurioje eksponuoti sunkiai apibūdinami objektai su konkrečiau ar abstrakčiau šokėjų aprašytomis istorijomis.
Spektaklis prasidėjo šokiais galerijos fojė, kurioje laukė susirinkę žiūrovai. Užkūrę vakarėlio vaibą, šokėjai nukreipė visus į didelį kambarį, kuriame ramstydami sienas ar nusėdę palanges stebėjome didžiąją veiksmo dalį. Kartą veiksmas trumpam persikėlė į kitus kambarius bei koridorių, tačiau galiausiai grįžo į tą pačią didelę erdvę, kurioje visai krūvai šokti kur kas patogiau.
„Savoj krūvoj“ forma pasirodė artima „Low Air“ mokyklos metų baigiamiesiems renginiams: maišėsi įvairūs šokio stiliai, dominavo masinės scenos, kuriose liejosi atlikėjų meilė šokiui ir noras tą sekundę viską atiduoti scenai, terpėsi solo pasirodymai bei duetai, priminę, kad savoje krūvoje vis tiek išliekame asmenybėmis. Scenas vienijo turinys (įdomu, kad spektaklis neturi dramaturgo), paremtas atlikėjų prisiminimais, tekstais, vaizduote, pomėgiais etc. Kitaip sakant, spektaklio kūrėjai įšoko į pastarojo meto tendenciją scenoje kalbėti autobiografiškai. Girdžiu balsus, šaukiančius, kad visa kūryba yra autobiografinė, tad tikslinu. Daugumoje kūrinių asmeninės patirtys ir interesai naudojami kaip įkvėpimo šaltiniai. „Savoj krūvoj“ tai tapo turinio dalimi: atlikėjų polinkių ir pomėgių išpažintys pasigirsta vienoje scenoje rodomame žaidime, o asmeninių istorijų įrašai - fone skambančioje muzikoje.
Laimė, tai nevirto gailesčio prašymo drama. Buvo justi nuolatinis kūrėjų noras parodyti, kad šis (o galbūt visas šiandienis) jaunimas yra tokie pat žmonės, kaip visi, su savo rūpesčiais, džiaugsmais ir noru būti mylimais bei priimtais. Girdimi pasakojimai ir prie pat juntami judesiai (kai kurie jų iliustratyvūs, tačiau tai dera su deklaratyvia spektaklio išraiška) inspiravo žiūrovus prisiminti asmenines patirtis ir pasijusti iš tiesų atsidūrus savoje krūvoje. Bent jau iki akimirkos, kai šokėjai atgręžė į publiką sveiką, tik ne visai motyvuotą agresiją.
Problemiška interakcija su žiūrovais būdinga visam Lietuvos scenos menų laukui. Manau, kad paprastai ją lemia viena iš dviejų priežasčių: arba kūrėjai patys nežino, ko nori iš publikos, arba jiems stinga profesinių įgūdžių komunikuoti su neįsipareigojusiais, todėl neprognozuojamais žiūrovais. Regis, visiems „Savoj krūvoj“ atlikėjams tai buvo pirmas spektaklis profesionaliame kontekste, tad ne visada adekvačią interakciją paprasčiau pateisinti patirties stygiumi. Vis dėlto gali būti ir kitaip, nes spektaklio metu atlikėjų pozicija publikos atžvilgiu nuolat kinta. Pavyzdžiui, fojė susispietę žiūrovai kartais kviečiami šokti drauge, o kartais stumiami į šoną, lyg painiotųsi atlikėjams po kojomis. Arba vieną minutę atlikėjai žiūrovų akyse ieško draugo, o kitą pagal skambančią muziką agresyviai liepia užsičiaupti. Suprasti tokių veiksmų logiką nesunku - žmonės yra visokie ir santykiai tarp jų kartais kinta nepaprastai dinamiškai. Pajusti tokių veiksmų logiką nelengva - būti užsipultam nemalonu (tai nėra spektaklio problema), o kai tai įvyksta nei iš šio, nei iš to, agresoriai pradeda atrodyti neadekvatūs (tai yra spektaklio problema).
Galima manyti, kad tokia išraiška iliustruoja jaunų žmonių poreikį užčiaupti jiems nuolat nurodinėjančius suaugusiuosius, kurie TIKRAI per dažnai galvoja, kad viską žino geriau. Čia nepaprastai smagu pastebėti paradoksą: kad spektaklis, o su juo ir šokėjų patirtys bei emocijos, pasiektų sceną, vis tiek prireikė suaugusiųjų. Ne šiaip vyresnių, bet pirmiausia labiau patyrusių scenoje ir užsitarnavusių finansinę sistemos paramą. Dvylikos jaunuolių istorijoms tapti scenos meno kūriniu padėjo choreografė Airida Gudaitė, režisierius Jonas Tertelis, kompozitorė Agnė Matulevičiūtė, šviesų dailininkas Julius Kuršis, scenografai Renata Valčik ir Emilis Šeputis bei spektaklį prodiusavęs ir „akimi iš šalies“ buvęs Laurynas Žakevičius. Žinoma, būti nurodinėjančiu suaugusiuoju ir lygiaverčiu bendrakūrėju nėra tas pats. „Savoj krūvoj“ atlikėjai atrodė nuoširdžiai besidžiaugiantys kūryba, tad galima daryti prielaidą, kad juos supę vyresnieji savo interesais neužgožė jaunesniųjų, bet stengėsi pastiprinti jų pasaulio išraišką.
Štai čia prieiname kartų skirtumą paprastai apibrėžiantį brandos klausimą. Visų pirma, „Savoj krūvoj“ kol kas justi atlikimo brandos stygius: milžinišką energiją ir emocijas šokėjai beveik visuomet taškė į šalis, jų aiškiai neartikuliuodami ir neįsteigdami savo pozicijos. Todėl ne kartą teko pamatyti tai, kas laikytina stereotipais - paauglius, nežinančius, kur ir kaip save padėti, ir dėl to reguliariai užpykstančius ant pasaulio, kad jis jiems to nepasako. Šokėjų judėjimas puikus, efektyvus, vežantis. Tik kol kas netoli plečiantis žiūrinčiojo pasaulio suvokimo ribas.
Antra, brandos stygius būdingas ir spektaklio turiniui. Tik už šį suvokimą turbūt atsakingos kiekvieno žiūrovo patirtys. Numanau, kad potenciali „Savoj krūvoj“ publika yra panašaus į atlikėjų amžiaus žmonės. Sąsajų su asmeninėmis patirtimis suras ir vyresnieji (nesu tikra, kiek tai pavyktų jaunesnei auditorijai), tačiau daugumai jų toks pasikapstymas savyje greičiausiai pasirodys paviršutiniškas. Ne todėl, kad tokia būtų spektaklio išraiška, juolab ne todėl, kad tokie būtų atlikėjai. Tiesiog į problemas žiūrint iš mažiau patyrusiųjų taško, daugiau patyrusiems (ilgiau gyvenantiems) žmonėms nesunku pamatyti ribą, ties kuria spektaklyje sustoja problemų analizė. Šiuo atveju tai idėja, kad „mes esam visokie, mums sunku, bet mes norim ir turim teisę būti išklausyti bei priimti“.
Ir nėra kaip su tokiu pareiškimu ginčytis.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
