Daivos Šabasevičienės knyga apie Regimantą Adomaitį pasirodė jau senokai. Seniai įvyko ir jos sutiktuvės Vilniaus mažajame teatre, minint aktoriaus jubiliejų. Abu knygos „kaltininkai“ - ir jos autorė, ir herojus - turbūt jau pamiršo susitikimų su žiūrovais, aktoriaus gerbėjais, kuriems visų pirma ir skirta ši knyga, maratoną. Nurimus proginiam patosui, norėjosi ramiai pažvelgti į Daivos Šabasevičienės ir Regimanto Adomaičio bendrą kūrinį - solidžią, beveik 300 puslapių knygą „Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai“. Knygų apie Lietuvos teatro istoriją ir dabartį turime nedaug, todėl kiekvienos pasirodymas svarbus ir reikšmingas.
Kodėl knygą vadinu bendru teatrologės ir aktoriaus kūriniu? Todėl, kad net nežinant knygos atsiradimo aplinkybių joje pačioje sunku nepastebėti jųdviejų bendradarbiavimo, tarpusavio supratimo ir sutarimo. Visa teatro bendruomenė žino: menininkai gali besąlygiškai pasitikėti sąžininga, kruopščia ir dėmesinga teatro metraštininke ir vertintoja, teatro žmogumi iki kaulų smegenų - Daiva Šabasevičiene. Ir ji to pasitikėjimo niekad neapvilia. Apie lietuvių teatrą, jo asmenybes ji yra parašiusi turbūt daugiausia iš mūsų visų. Iš tiesų teatrologės produktyvumas kelia pavydą: be daugybės straipsnių, kone kasmet pasirodo ir jos parašyta arba parengta knyga. Tokį tempą gali palaikyti tik žmogus, visiškai atsidavęs profesijai.
Vis dėlto pačios Šabasevičienės teksto „Smėlio pilyse“ nėra labai daug. Knygos pradžioje apžvelgusi Adomaičio kūrybinį kelią teatre ir kine, vėliau ji daugiausia kalbėti leidžia pačiam aktoriui - per laiškus, dienoraščius, interviu, net mėgstamą literatūros kūrinį. Tik kur ne kur įsiterpia su savo komentarais ir įžvalgomis. Pakalbina aktoriaus kolegas ir bendražygius. O žavingiausia knygos dalis - įsimylėjusių gerbėjų laiškai. Ne vaidmenų aprašymai, ne teatrologinė analizė, o būtent šie laiškai geriausiai atskleidžia Adomaičio epochą ir tai, kokią vietą jis užėmė to meto kultūroje ir, žinoma, žmonių širdyse. Na, argi galima įsivaizduoti, kad šiandien, sakykime, Dainius Gavenonis arba Dainius Svobonas gautų tokius laiškus? Ir visai ne todėl, kad būtų ne tokie „holivudiškai“ gražūs kaip Adomaitis jaunystėje, bet todėl, kad tai buvo visai visai kita epocha. Ir kitas teatras.
Puikiai galiu įsivaizduoti, ką reiškia Adomaitis vyresnei kartai. O jaunajai? Mačiau aktorių, vaidinantį „Maskarade“, „Oidipe karaliuje“, „Paskutiniuose mėnesiuose“, dar anksčiau - „Aprengėjuje“, „Vėploje“ ir „Susitikime“, tačiau vis tiek neapleidžia jausmas, kad kaip teatro aktoriaus jo nepažįstu. Kad jo Mindaugas Justino Marcinkevičiaus draminėje poemoje ir Francas Jeano-Paulio Sartre'o „Altonos atsiskyrėliuose“ buvo kažkoks stebuklas, kuriam vėlesnieji aktoriaus vaidmenys neprilygo. Kinas - kas kita, jis veikia dar ir šiandien. Beje, knygoje vis iškyla teatro ir kino dilema: pats aktorius pirmenybę visada teikė teatrui; kad teatras būtų svarbesnis, troško ir teatrologai bei teatro kritikai, tačiau, žvelgiant ne amžininko žvilgsniu, atrodo, kad Adomaitį geriau atskleidė kinas. O aktoriaus mokytojas kino srityje režisierius Vytautas Žalakevičius (teatre tokiu Adomaitis laiko Henriką Vancevičių), man regis, geriausiai perprato jo individualumą, asmenybės ir likimo dramatizmą.
Pirmiausia Žalakevičius pamini Adomaičio žavesį - „kurio jam gamta atseikėjo taip dosniai, kad užtektų dviem trims individualybėms“. Antra, tiksliai apibūdina, kad kine jis buvo „vyriškumo ir moralinės jėgos modelis“. O paskui kino režisierius pateikia veriančią įžvalgą: „Tikras aktorius pakyla į sceną ne „vaidinti“, o „išsisakyti“, atskleisti savą gyvenimo sampratą, apginti tą žmonijos dalį, kuriai gynimo reikia. Kalbu apie tikrą aktorių žmogų, koks yra Regimantas Adomaitis. Jis nori ir gali atskleisti savo sielą. Jis gali vaidinti Dostojevskį ir Tomą Maną. Su nerimu laukiu būsimo Adomaičio, protingo ir doro aktoriaus, darbininko, gamtos apdovanoto ypatingu magnetizmu, žmogaus, sugebančio įtikinti mus, kad Gėris gali nugalėti Blogį.“ (p. 103)
Šios Žalakevičiaus mintys buvo išspausdintos 1987 metais. Deja, tokio „būsimo Adomaičio“, apie kurį rašė kino meistras, nesulaukėme. Toks yra ne vieno talentingo aktoriaus, kurio kūrybos kelią iš esmės lemia režisieriai, likimas. Šis atskleistas neišsipildymas, taip pat neatitikimas tarp sceninio Adomaičio įvaizdžio ir jo troškimų („...aš visai ne herojus. Atvirkščiai...“) man yra vienas brangiausių „Smėlio pilių“ bruožų. O dar brangiau, kad pats aktorius to nedramatizuoja, nelieja nuoskaudų, niekam nepriekaištauja. „Žinoma, nepasiekiau didelių aukštumų, bet vis vien laipiojau po mylimus kalnus“, - stebėtinai kukliai ir nuoširdžiai teigia jis knygos įžangoje.
Kalbant apie knygos visumą, galima pasakyti, kad knygos struktūra laisva, vietomis net šiek tiek chaotiška, yra pasikartojimų, knygos autorės mintys ir komentarai persipina su paties herojaus, kai kur trūksta tikslumo. Pavyzdžiui, kada užrašyti aktoriaus prisiminimai apie vaidmenis „Altonos atsiskyrėliuose“, „Kaliguloje“ ir „Mindauge“ bei „Mažvyde“? „Smėlio pilių“ struktūrą lemia ne chronologija (tai kompensuoja įvadiniai Šabasevičienės tekstai apie Adomaičio kūrybą teatre ir kine). Galima suprasti knygos autorės norą rasti netradicinį, kuo įdomesnį būdą papasakoti apie legendinę asmenybę, tačiau, atsisakius chronologinio nuoseklumo, lieka neaiški Adomaičio profesinių pažiūrų evoliucija: pavyzdžiui, vienur jis teigia, kad geriausiai jaučiasi susiliedamas su personažu, kitur - tiesiog apie jį pasakodamas.
Didelis „Smėlio pilių“ privalumas - originalus jos vaizdinis sprendimas, kur dera nuotraukos, piešiniai ir faksmilės (dailininkas Liudas Parulskis). Jis dar labiau išplečia knygos žanrines ribas - tai ir mokslo studija, ir autobiografija, ir kūrybos albumas - ir daro ją įdomią skirtingų interesų skaitytojams.
