Po Vido Bareikio „Hamleto“ premjeros Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Teatras be daugelio savo apdainuotų ypatybių, teisių ir pareigų visuomet ieško ryšio arba juo tampa. Ar kalbėtume apie ryšį tarp aktoriaus ir žiūrovo, spektaklio aktualumo ir šiandienos, galų gale režisieriaus ir teatro, kuriame jis atsiduria. Nemanau, kad buvau vienintelė nustebinta Nacionalinio Kauno dramos teatro žinios, jog minint 95-ąjį teatro jubiliejų Vidas Bareikis pristatys savąjį „Hamletą“. Kodėl (ar) tarp šių dėmenų atsirado ryšys?
Daugeliui (net kiek nuvalkiotu) teatro sinonimu tapusi Williamo Shakespeare'o pjesė įvardijama kaip režisieriaus brandos įrodymas, didžiausias iššūkis. Manau, jog šiandien šį „iššūkį“ pirmiausiai meta istorinis teatro kontekstas, skatinantis būti išradingesniu, ieškoti savito požiūrio, vengti atsikartojimų, ar atvirkščiai - juos išnaudoti sau. Žinoma, ramybės tikriausiai neduoda ir su teatru susiję kolegos, - juk kiekvienas jų žino, apie ką iš tiesų yra „Hamletas“, ką norėjo pasakyti pats Shakespeare'as... Bet kuriuo atveju, natūralu atrodo, kad kūrėjas, pasirinkdamas tokį kūrinį, visų pirma prisiima atsakomybę susidoroti ne tik su pjese, bet ir su jos šmėklomis.
Vis dėlto grįžkime prie nuostabos. Sekant paskutinių kelerių metų NKDT veiklą ir peržvelgus visą jo istoriją, Shakespeare'as niekuomet neatrodė galintis tapti pirmuoju pasirinkimu svarbiai datai paminėti. Per visus 95-erius metus Kauno scena suskaičiuotų vos apie 15 šio dramaturgo pjesių pastatymų ir tik vieną „Hamleto“ - dar 1932 metais pastatytą Michailo Čechovo. Žinoma, jog tuomet pagrindinį vaidmenį atliko Andrius Oleka-Žilinskas. Kad ir koks didžiulis blyksnis Lietuvos teatro istorijoje būtų buvę tiek Čechovo, tiek Olekos-Žilinsko darbai, žvelgiant į šiandieninį NKDT repertuarą ir trupę, jie išlieka tik faktai istorijoje.
Į pačią tragediją gana šaltai, atrodytų, žiūri ir pats Vidas Bareikis, iki šiol niekuomet nesirinkęs pilnos klasikinės dramos. Prieš premjerą jis sakė: „kodėl gi nepristačius tos visų mėgiamos ir chrestomatinės dramos?“. Iš tiesų, kodėl? Yra proga, yra teatras, yra aktoriai, yra scena, yra sena gera pjesė, esu Aš, ko gi daugiau reikia? Matyt, idėjos. Čia ir prasideda painiava. Nors režisierius daug kalbėjo apie tai, jog jam atsakymas į „būti ar nebūti?“ yra visiškai aiškus, o jis pats koncentruojasi į klausimą „kaip būti?“, stebint rezultatą, pradžiai įdomiau darosi sužinoti: būti kur?
Skoninga ir funkcionali Paulės Bocullaitės scenografija perskelia NKDT scenos erdvę. Didžioji scena apnuoginama nuo bet kokių kulisų, joje įsikuria grimo staliukai, minkštasuoliai, rūbų kabyklos, baltomis gėlėmis apstatytas pianinas, savotiška lėlių teatro būdelė ir t.t. Čia viskas sukasi ratu (tiesiogine šio žodžio prasme), būtų galima teigti, jog tai - Teatro aikštelė, kurioje gyvenimas nuolat atsikartoja, kur dažniausiai būna tamsu, o kartais ant galvos elegantiškai „krenta“ scenos skersiniai. Čia nenaudojama uždanga (toliau tęsiamas „atviro“ teatro motyvas), vietoje jos kartais atsiranda vandens užsklanda, perregima ir pereinama, tačiau nuolat lyg šmėkla primenanti apie savo buvimą. Priešais ją - vėlgi skaidrus podiumas, per nuleistą orkestro duobę „perlipantis“ į žiūrovų salę, atrodytų, turintis išvesti dramos (o gal ir teatro) veikėjus į publiką tiesiogine prasme, įsibraunantis į jų erdvę. Įdomu tik tai, jog turėdamas tokį erdvių pasirinkimą, Bareikis finale užsidaro mažoje podiumo avanscenoje, lyg priartėdamas, bet tuo pat „pakildamas aukščiau“ žiūrovo galvų.
Tik tam, kad nenutylėčiau tiesioginių (nežinia, kiek sąmoningų) nuorodų, patvirtinu, jog „teatro ratas“ neabejotinai asocijuojasi su Oskaro Koršunovo, o vandens/ledo motyvas - su Eimunto Nekrošiaus „Hamletu“. Ir tai nėra nei trūkumas, nei privalumas, - greičiau išeities taškas, atrodytų, teigiantis, jog visa, kas buvo sukurta iki šiol, nėra ir nebus nubraukiama, o panaudojama žengiant toliau. Kiekviena iš šių erdvių atstovauja ir skirtingo meto teatro tradicijoms ir baimėms. Tikiu, jog kiekvienam sąmoningam ir išprususiam režisieriui jo profesijos istorija turi rūpėti. Šiandien menininkui iš tiesų gali būti sunku nustebinti publiką, išvengti kažko „matyto“, todėl svarbiau darosi žinoti jau esamus kūrinius, išmanyti istoriją, tai užkirstų nesąmoningus, netyčinius atsikartojimus.
Vido Bareikio spektaklyje tai yra išnaudojama ir bet kuri galima citata ar konotacija neerzina. Net nesinori įžvelgti, ieškoti panašumų, skirtumų su vyresniųjų kartų kūrėjų darbais. Nuo pat pradžių galime priimti duotą sąlygą: šio spektaklio veiksmas vyksta šiandien, šiame teatre ir laike, žinančiame ir menančiame „tos mėgiamos ir chrestomatinės dramos“ istoriją. Tad ar sakydamas, jog jam svarbiausiu klausimu tampa „kaip būti?“, režisierius klausia, kaip būti teatre, ar vis dėlto dar yra kitas, bendresnis, jo interesų laukas?
Toks klausimas kyla stebint spektaklį, kurio visi vizualūs ženklai žiūrovą kreipia į vidinę, teatro erdvę, tačiau tiek Shakespeare'o tekstai, tiek aktorių reiškiama energija, mintis sugestijuoja žvelgti plačiau. Tad apie ką yra Vido Bareikio „Hamletas“? Galime bandyti atsispirti nuo centrinės Hamleto (aktorius Vainius Sodeika) figūros.
Spektaklis pradedamas nebylia karaliaus laidotuvių scena, kurios pabaigoje rankas vis plautis bandęs Sodeika (gal kiek ir per daug makbetiškumo), prisėda podiumo gale, lyg tarp žiūrovų, ir stebi visas iki jo paties personažo „įėjimo“ vykstančias scenas. Galbūt kaip režisierius? Galbūt. Tačiau per spektaklį ne kartą ir ne du bus galima suabejoti tokia interpretacija, nes žaidimo taisyklės vis keisis. Kokios jos? Sunku atsakyti. Akivaizdu, jog visi, dalyvaujantys Bareikio spektaklyje, yra teatro aktoriai su pridedamomis ir nuimamomis barzdomis, besikeičiančiais tamsaus kolorito kostiumais (dailininkė Aistė Radzevičiūtė), tačiau jie nė sekundei nenustoja vaidinti, nepasirodo „be vaidmens“. Tarp jų Sodeika iš tiesų atrodo kitoks, besimainantis, atsinešantis visiškai kitokią energiją, kitokį būvį, ritmą. Jis nervingas, ištroškęs atsakymų ir galbūt net pabaigos. Jei jau aišku, kad būti reiks... Akivaizdu, kad, skirtingai nei visa surinkta aktorių komanda, jis vienintelis žino kažką. Ir tai nėra joks sąmokslas, o paprasčiausiai ilgo bendradarbiavimo su režisieriumi rezultatas. Atrodo, jog tik Sodeikai Bareikis sugebėjo tiksliai perteikti savo sumanymą, kurį šis beatodairiškai vykdo. Tačiau koks jis, klausimas išlieka atviras, nes net ir atidžiai stebint, atrodo, kad Sodeikos Hamletas greičiau nešiojasi paslaptį, nei atsakymą.
Atmintyje neatsitiktinai išlieka du Hamleto monologai: pirmasis - skirtas aktoriams, antrasis - Joriko kaukolei. Pirmuoju atveju Sodeika buvo daugiau nei įtikinamas, tekstas skambėjo raiškiai, sklandžiai, be jokių minties trūktelėjimų ir... apmaudžiai paties Shakespeare'o tekstais demaskavo Bareikio spektaklį. Visa, ko iš aktorių reikalauja Hamletas, galėtų būti iš naujo pareikalauta iš šio spektaklio atlikėjų, o gal ir dar daugiau. Nesiliaujantys ir neartikuliuoti jaunosios kartos atstovų šūksniai, parodijų vakarais tampantys kai kurių vyresniųjų pasirodymai... Tačiau visa tai vyksta ne be režisieriaus rankos ir vis dėlto neįgauna prasmės. Geriausiu pavyzdžiu tampa Dainiaus Svobono Gertrūda/Klaudijus (taip pat Šmėklos veidas ir balsas) bei Eglės Grigaliūnaitės Ofelija.
Gertrūdos ir Klaudijaus susiliejimas į vieną kūną - įdomus sprendimas, labai aiškiai pagrįstas tekstais iš Hamleto ir Gertrūdos scenos, tačiau jis lieka visiškai neišnaudotas. Neabejotinai talentingas, vienas geriausių NKDT aktorių Dainius Svobonas gavo vienintelę užduotį - spėti atsisukti sakomam tekstui reikiama kūno puse... Na, ir neleisti savo Fortūnai (lateksiniame kostiume įkalinta Jovita Kornelija Jašinskaitė) paslysti ar nukristi žingsniuojant su aukštakulniais. Sunku ką daugiau ir bepridurti.
Tuo tarpu Grigaliūnaitė maloniai nustebina ir kuria tolygų savo Ofelijos portretą. Bėda ta, kad režisieriui Hamleto mylimoji nėra įdomi. Jos spektaklyje rasime tiek, kiek jai skirta teksto. Kad ir kokie iš tiesų įspūdingi ir patrauklūs būtų jos kostiumai, tragikomiška (dėl apmaudaus techninio sprendimo) mirties scena, nepanašu, jog Bareikio ir Sodeikos kuriamam Hamletui tai turėtų kokį nors poveikį. Panašiai jau buvo atsitikę „Kovos klube“, kuomet vienintelis moters - Marlos - personažas, iš esmės išjudinantis visą pagrindinio herojaus dramą, buvo nustumtas į visiškas paraštes. Nesvarbu, kokią medžiagą bepasirinktų Bareikis, jam įdomiausi lieka „berniukų žaidimai“, kurių gausu ir „Hamlete“. Būtent jiems pasibaigus turėtų išryškėti tikroji drama, deja...
Viso spektaklio metu nematyti vientiso aktorių ansamblio. Kiekvienas čia yra dėl to, kad „taip parašyta“, sukuriant „kapustniko“ įspūdį, kurio Bareikis niekuomet ir nevengė, net mėgavosi šio žanro pašiepimu ne viename savo spektaklyje. Vis dėlto jei kitur su tuo buvo galima susitaikyti ar tyliai „nurašyti“, šiuo atveju tai nesąžininga aktorių, besistengiančių vaidinti tragediją, atžvilgiu.
Ypatingai ištęsta penktojo veiksmo duobkasių scena tampa visišku nesusipratimu. Dar vienas jumoro vakaras su ryškiaspalviais kelininkų rūbais, iškrentančiais iš spektaklio konteksto. Bet pagaliau pasibaigus šiai intermedijai ir prasidedant Hamleto monologui su Joriko kaukole, imi savęs klausti: kam to reikia? Čia supranti, jog Bareikis iš tiesų pasirinko statyti pilną pjesės tekstą. Kodėl? Supranti, jog būtent šiame trumpame monologe atsiskleidžia esminis Hamleto lūžis. Grįžęs princas nebeturi klausimų apie „būti ir nebūti“, nes suvokia, jog gali pasirinkti tik „kiek būti“, o „nebūti“ yra nekvestionuojama ir neišvengiama. Ir toks suvokimas yra vadinamas branda.
Galbūt to visų pirma ir trūksta Bareikiui, norinčiam eskaluoti tą „būti“. Žavingai startavęs su „Telefonų knyga“ ir „Mr. Fluxus“, vėliau režisierius vis labiau klimpo į savo paties neigtą teatrą. „Kovos klubas“, iš kurio buvo galima tikėtis tikros anarchijos Jaunimo teatro scenoje, tapo greičiau romano adaptacija šiai erdvei su užuominomis ir pasimėgavimu šiuolaikinės fuck it all filosofijos blizgučiais. Vis dėlto tuomet dar atrodė, jog viltis nėra prarasta ir režisierius po mokslų Maskvoje tiesiog imasi kiek kitokios, dar neišgrynintos krypties. Pasirodžius „Nematomiems monstrams“ dėmesį traukė tikslūs šiuolaikinės visuomenės ydų atspindžiai, neteisę ir nepaneigę savo būties, o greičiau suteikę erdvę jų galimai analizei. Vėliau sekė Vilniaus Mažajame teatre kartą parodytas Latvijoje kurtas spektaklis „Euro-vizija“, čia nuskambėjęs itin neįdomiai ir neskoningai. Pagal Albert'o Camus „Kaligulą“ sukurtas „kolektyvinis išgyvenimas“ greičiau priminė nuogą (visomis prasmėmis) literatūros skaitymą, o Bertolto Brechto „Gerasis žmogus iš Sezuano“, - neišlaikytą spektaklio formos egzaminą. Tai, mano nuomone, ryškesni Bareikio sukurti spektakliai, vykdyti bandymai.
Kiekviename iš jų režisierius pasirinkdavo tikrai ne vieną, o daugiau keliamų idėjų, minčių ir dažnai pasirinkto kūrinio turinys leisdavo nuklysti tai į vieną, tai į kitą pusę. Nesinori pamokslauti, tačiau pirmą kartą, stebint savo kartos režisieriaus darbą, teko įsitikinti, jog Shakespeare'as yra kerštingas nepasiruošusiam režisieriui. Visa, kas Bareikio spektakliuose iki šiol galėjo slėptis po žaidimo, šiandieninės multitaskingo kultūros šydu, „Hamlete“ kirto skausminga rykšte. Čia negali likti jokios erdvės neapsisprendimui, bandymui sukti keliomis skirtingomis kryptimis, o labiausiai - savipakankamumui. Kitaip sunku įvardinti tai, ką šiandien scenoje daro Bareikis. Tai, kas kūrybos pradžioje buvo patrauklus ieškojimas, bandymas ar besimokančiojo klaidos, šiandien tapo rimtomis profesijos spragomis, neadekvačiomis užsibrėžtiems tikslams. Ir Bareikis toks šiandieniniame Lietuvos teatre nėra vienintelis. Jau ne kartą teko pastebėti ir komentuoti jaunųjų režisierių darbus, kuriuose stokojama ne tik profesinės išmonės, bet, visų pirma, nuovokos, atidumo pasirenkamai medžiagai ir darbui su ja - interpretacijai.
Būtent to ir trūko Bareikio „Hamlete“. Minėti vyrukų žaidimai, beveik nubrauktos (dėl įvairių priežasčių) moterų linijos, komiškomis intermedijomis tapę kai kurių personažų pasirodymai, - visai tai skelbė tik viena: Vidas Bareikis dar nėra pasirengęs „Hamletui“ ar bent pilnam jo tekstui. Galbūt labai konkreti tiek dramaturginė, tiek režisūrinė šio kūrinio interpretacija galėjo gimti kokioje kitoje scenoje, kokia nors kita proga. Smagi, lengva ir šviesi. Kol kas iš viso šio „kokteilio“ norisi išskirti tik Paulės Bocullaitės scenografiją ir laukti naujų jos darbų.
Na, o apie ryšį su NKDT? Žinia, jog būtų buvę žymiai logiškiau „Hamletui“ pasikviesti Kaune jau šaknis įleidusį Artūrą Areimą, kuris savajame (AAT) teatre jau buvo prisilietęs prie Shakespeare'o, beje, kartu su Vainiumi Sodeika. Nepaisant to, jog ir šio režisieriaus darbai kartais stokoja profesionalumo, stebint Vido Bareikio „Hamletą“, atrodė, jog bet kokia Areimos variacija būtų ne tik organiškiau pritapusi Kauno scenoje, bet ir sukėlusi bent kokias diskusijas. Tad toliau tikriausiai ir vėl tyla ir viltis dar pamatyti Areimos „Nevykėlį“.
