Pasaulyje pripažintas teatro režisierius Dmitrijus Krymovas yra gimęs Rusijoje. Šiuo metu jis su šeima gyvena Niujorke, į kurį pasitraukė neseniai, tėvynei plačiu mastu užpuolus Ukrainą. Tokiõs istorijos menininkai Lietuvoje paprastai smerkiami, tačiau Krymovas Klaipėdos dramos teatre stato jau antrą spektaklį, o tarp jų dar vieną pastatė Rygoje, Latvijos nacionaliniame teatre.
Kažin, ar čia atrastume sąmokslą. Nors daug metų Krymovas dirbo savo valstybės subsidijuojamose įstaigose, jo pavardė yra atsidūrusi ne viename Rusijos institucijoms nepalankių asmenų sąraše. Kremliui nepalankią Krymovo poziciją galima pastebėti ir smulkesniuose kontekstuose, kurių, neabejoju, ieškojo ir kuriuos surado teatrų vadovai, norėję praturtinti repertuarus vieno stipriausių klasikinio teatro režisierių kūryba ir suteikti aktorių komandoms kūrybinį džiaugsmą bei polėkį.
Krymovo spektakliai – tai puiki režisūros mokykla, kurią, deja, ne visiems profesionalams pavyksta pažinti studijų metu. Režisierius pasirenka platų ir aktualų kontekstą bei stiprią literatūrą. Kūrinius jis dekonstruoja pagal scenos poreikius: paprastai išryškina eilinių žmonių kasdienybę jiems nepavaldžiuose plataus masto įvykiuose. Tada viską suveržia paties užrašyta stipria dramaturgine medžiaga ir pateikia scenoje, atsiremdamas į išskirtinai gilų supratimą apie pamatinius teatro principus. Krymovas puikiai išmano scenos kūrinio poveikį žmogui ir beveik visuomet pateisina savo pasirinkimus. O tai padeda gerbti žiūrovų laiką, neužlaikant jų teatre ilgiau nei būtina.
2023-iųjų pradžioje Klaipėdos dramos teatre Krymovas pastatė spektaklį „Fragmentas“, už kurį buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ greta trijų jaunų lietuvių profesionalų. Apdovanojimo jis, žinoma, pelnytai negavo, nes nors „Auksiniuose scenos kryžiuose“ stengiamasi nominuoti geriausius, laimėtojai išrenkami remiantis nevienareikšmiais kriterijais. Tačiau žvelgiant į išimtinai meninę vertę, „Fragmentas“ buvo geriausias metų spektaklis. Sakyčiau, kad net ir 2024-aisiais Lietuvoje niekas nepastatė režisūriškai stipresnio darbo.
„Fragmento“ dramaturgijos pagrindu Krymovas pasirinko trečiąjį Antono Čechovo „Trijų seserų“ veiksmą, o „Requiem“ galima atpažinti Haruki Murakami „Kafkos pakrantėje“ bei Williamo Shakespeareʼo „Hamleto“ motyvus. Spektaklis sudurstytas iš kelių istorijų ir vienos saikingai interaktyvios scenos. Visa tai scenoje jungia karo fonas, individų bejėgystė ir vaikų be ateities įvaizdis.
Per pusantros valandos Krymovas su Klaipėdos dramos teatro aktoriais bei scenos montuotojų komanda išplėtoja raudą dėl žmonijos, kuri labai stengiasi, kad viskas būtų taip, kaip ji nori, tačiau nesugeba įsisąmoninti, jog daugumos norai nesutampa. „Requiem“ pasaulyje gyvenama tik sau, tarsi kitų nebūtų, tarsi niekam nedarytum įtakos ir niekas nedarytų įtakos tau.
Skambant puikiai žinomiems (ne rusų) klasikinės muzikos kūriniams ir į sceną sugrįžtant jau pristatytiems personažams, galima perskaityti banalią, pabodusią ir vis dėlto ignoruojamą realybę: žmonės keičiasi, tačiau žmonija – ne. Ir nors „Requiem“ lydi šią tiesą geriausiai įrodantis karo fonas, spektaklis nėra nei apie aktualijas, nei apie amžinąsias vertybes. Jis yra apie amžinąsias aktualijas, kurias išmanydami mažiau stebėtumėmės pasauliu ir žmonija.
Įdomu stebėti, kaip įžvalgiai Krymovas prisitaikė prie aktorių. „Fragmente“ jis reikalavo keisti būsenas, atsižvelgiant į erdvės kaitą: spektaklyje reikėjo kurti ryškius bei dinamiškus užrašytus personažus ir drauge vaidinti patiems save. Daugumai Klaipėdos dramos teatro aktorių šios užduotys buvo per sunkios, tad kentėjo sceninė realybė, kuria siekta išryškinti scenos ir parterio jungties taškus.
O štai „Requiem“ aktoriai jau veikia visiškai kitaip: jie žino konkrečias personažų specifikas ir veikia jų ribose. Šie personažai nesikeičia, jie tik reaguoja į situacijas, išlikdami vieno ar poros bruožų ribose. Tiesa, galima išskirti Samantą Pinaitytę, kuri dviejose scenose vaidina tą pačią moterį, tik skirtingais amžiaus tarpsniais. Vis dėlto, ji vaidina ne kaitą, o du ryškius polius, ryžtingai laikydamasi kiekvieno atskirai.
Priešingai nei Dariaus Meškausko Tardytojas, kuris, regis, taip ir nepasikeičia, tačiau aktoriaus patirtis ir meistriškumas leidžia jo žodžiuose, judesiuose ir ypač tyloje pajusti didelę jėgą. Paradoksalu, kad tai kur kas įdomiau ir paveikiau nei nuolatinės jo šnekos ankstesniame spektaklyje „Fragmentas“.
Tad šįkart Krymovas aktorius įpareigojo eiti tiesia vaidmens linija ir nesidairyti į šalis. Likusią atsakomybę už scenos dinamiką jis patikėjo fiziškai sudėtingiems veiksmams ir ritmingam muzikalumui. Būtent veiksmai, o ne psichologinė raiška sukūrė „Requiem“ reikalingą įtampą.
Numanau, kad skaitančius apie rusų režisieriaus kūrybą Lietuvoje lydi įvairios emocijos. Pati paprastai vengiu vartoti meną, kuriame neišvengiamai teks susidurti su rusiško imperializmo dvasia. Visgi šįkart apsilankymą teisinu Krymovo užsitarnautu prieš Rusiją seniai nusistačiusių žmonių pasitikėjimu bei savo pačios kokybiško teatro ilgesiu. Įdomu, kad Lietuvoje statytuose šio režisieriaus spektakliuose rusiška kultūra justi taip epizodiškai, kad neturintys specifinio konteksto jos gali net nepastebėti. O štai Rygoje pastatytas „Piteris Penas. Sindromas“ tiesiog spinduliuoja nostalgija didžiosios tėvynės klasikai. Jeigu tai susiję su mūsų šalyje stipriau juntamu spaudimu, galime priimti tai kaip komplimentą.
Vis dėlto, esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma. Kaip skaudžiai beskambėtų, gali būti, kad būtent todėl Lietuvoje jo kūryba sutinkama džiaugsmingai ir jautriai – mūsų tautoje taip pat gausu žmonių, kurie brendo sovietų sąjungoje ir dalį mentaliteto, sąmoningai ar ne, perdavė taip pat ir laisvėje augusioms kartoms. Tad nors pastaruoju metu aktyviai pažindinamės su vakarietiško teatro tradicijomis, rusiška mokykla mūsų smegenims yra priimtinesnė, nes geriau pažįstama, vadinasi – saugesnė.
Krymovo „Requiem“ finalas priminė, kad viena ikoniškiausių lietuviško teatro scenų yra iki panagių rusiška. Tai – Rimo Tumino režisuotos Michailo Lermontovo pjesės „Maskaradas“ finalas, kuriame skambant Aramo Chačiaturiano valsui, pūgoje stovėdavo Adrija Čepaitė ir nesustodamas ratu sukdavosi Andrius Žebrauskas. Spektaklis pastatytas 1997-ųjų vasario 27-ąją ir iki šiol tvirtai laikosi Vilniaus mažojo teatro repertuare.
Neseniai iš principo siaubingame spektaklyje „Ūbas caras“ taikliai šią kultūros dalelę pašiepė Gintaras Varnas, paleisdamas maskaradiškoje pūgoje šokti moralinius puvėsius ir politinius lavonus. Tikriausiai būtent dėl šio, taip pat Vilniaus jaunimo teatro scenoje matyto spektaklio, su „Maskaradu“ susiejau ir „Requiem“ finalą: Krymovas į sceną paleido Disneyʼaus personažų figūras, kurios, skambant Mozarto Fantazijai d-moll, Japonijos savižudžių miške pašokdino vaikus, o tada paliko juos likimo valiai.
Tad nors pojūčiai rėkia, kad ši spektaklio coda yra nereikalinga ir pritempta, ji padeda spektakliui suskambėti kaip requiem rusiškos kultūros likučiams. Ir tai yra dar viena Krymovo kūrybos stiprybė: jo spektaklių pasauliai neapsiriboja scena. Prieš dvejus metus „Fragmentas“ įsiveržė į teatro profesionalų ir žiūrovų realybę. O šiandien „Requiem“ ta realybe maitinasi.
