Apie pykčio stoką

Šarūnė Trinkūnaitė 2016-10-17 menufaktura.lt

aA

„Sirenų“ festivalis. „Pirmadienis: atsargiai iš dešinės“

„Ali, bomaye (nužudyk jį)!“,- 1974 m. rudenį Kinšasoje, pasakojama, audringai skanduodavo kongiečiai visur, kur tik išvysdavo Muhammadą Ali, besiruošiantį dvikovai su George'u Foremanu (netrukus sėkmingai „nužudytu“ - aštuntajame raunde nokautuotu)...

Šis legendinės bokso dvikovos faktas „Sirenose“ pristatytoje pirmojoje portugalų choreografės, aktorės ir pedagogės Cláudios Dias sumanyto interdisciplininio septynių dalių projekto „Septyneri metai, septyni kūriniai“ serijoje, spektaklyje „Pirmadienis: atsargiai iš dešinės“ (2016), yra prisimenamas net keliskart. Jis vis išnyra ir - galbūt galima galvoti - tampa simboline „Pirmadienio...“ scenoje, o tiksliau, ringe vykstančios kitos (ir kur kas ilgesnės: dvylika raundų užtrunkančios) bokso dvikovos - pačios Dias ir patyrusio Tailando muay-thai bokso meistro Jaime'io Neveso akistatos - analogija.

Tiesa, skirtingai, nei anoje, šioje dvikovoje niekas nieko neskanduoja, niekas nieko nežudo ir niekas nieko nelaimi.

Žinoma, Dias ir jos komandą bokso ringas domina ne tik kaip konkreti, fizinė, bet pirmiausia kaip metaforinė realybė. Būtent: „Pirmadienyje...“ vykstanti tiesioginė Dias ir Neveso akistata yra ir netiesioginė akistata su klausimais apie savijautą susvetimėjusioje, susipriešinusioje, galios žaidimais besisvaiginančioje - „besiboksuojančioje“ - šiandienos Europoje. Ramiu, lėtu, beveik hipnotizuojančiu balsu šiuos klausimus įgarsina vienas iš jų autorių - už dvikovos arbitro pulto sėdintis ispanų poetas Pablo Fidalgo Lareo. T.y. „Pirmadienio...“ boksininkai į ringą įžengia „nužudyti“ ne vienas kitą, bet tą, jų pačių žodžiais tariant, „nugalėtosios kartos, suluošintos ir bankrutavusios šalies, nenusisekusios sąjungos, nuniokoto pusiasalio, prarasto žemyno atstovų“ jauseną.

Gal ir visai įdomus sumanymas...

Kita vertus, ši „Pirmadienyje...“ plėtojama sportinio ir, pavadinkime, politinio bokso sąsaja pasirodo veikiau problemiška, nei įtikinanti. Keista, bet kuo primygtiniau „Pirmadienis...“ pabrėžia šią sąsają - kuo prikišamiau rodo, kaip, Lareo klausimų provokuojamas, švelnus Dias ir Neveso boksas pamažu įsisiūbuoja, tampa vis labiau agresyvus, kol galiausiai pereina į kikbokso imitaciją, o galiausiai į meilę ir draugystę,- tuo labiau rūpi paklausti: ir vis tik kodėl šiuos klausimus prireikė išboksuoti?

Šioje vietoje pirmiausia kalbėčiau apie tai, kad tie klausimai, kuriuos formuluoja „Pirmadienis...“ (nors tiesos dėlei derėtų sakyti: jų vertiniai į lietuvių kalbą) yra tiesiog pernelyg abstraktūs ir nelyg klimpstantys prėskoje savo pačių eseistikoje - nedovanotinai nepavojingi: jų daug, bet nuo jų, skirtingai, nei nuo gero bokso smūgių, niekada neprireikia ranka prisidengti veido (ar širdies). Antra, jie, sakyčiau, egzistuoja pernelyg palaidai ir chaotiškai - tarsi plūduriuoja, nesuguldyti, nesurikiuoti į loginę (ar aloginę) prasminių „raundų“ seką, t.y. į bokso areną paleidžiami be apgalvotos taktikos.

Kitaip sakant, literatūrinė „Pirmadienio...“ medžiaga „nesiboksuoja“ - atlieka veikiau dekoratyvios (o kartais tiesiog tuščios) scenografijos, o ne politinio bokso dramaturgijos kūrimo funkciją. Arba, dar kitaip sakant, „Pirmadienis...“ palieka įspūdį, kad nesiliaujantis klausinėjimas iš esmės slepia tik nežinojimą, neapsisprendimą ar paprasčiausiai neturėjimą, ko paklausti.

O šis nemokėjimas paklausti, manyčiau, yra tiesioginė nemokėjimo supykti pasekmė. „Pirmadienio...“ kūrėjai, pasirinkdami bokso ringo formatą, manau, pasirinko išlieti pyktį - dėl „nugalėtosios kartos, suluošintos ir bankrutavusios šalies“ etc.,- bet nesupyko. Taip nuoširdžiai, iš tikrųjų. T.y. į bokso ringą jie įžengė, nesusikūrę ar neišlaukę žūtbūtinumo momento - tos kovai įkvepiančios pykčio aistros, kurią turbūt gražiausiai įvardijo begėdis Ali, kai, besiruošdamas dvikovai su Foremanu, kalbėjo: „Atsargiai! - rengdamasis šiai kovai, aš grūmiausi su aligatoriais, rėmiausi su banginiais; aš pažabojau žaibą, įmečiau audrą į kalėjimą; aš nužudžiau uolą ir ištraiškiau akmenis; aš pasidariau toks niekšas, kad ėmiau ir apsargdinau visus vaistus“...

„Pirmadienis...“ irgi perspėja: „Atsargiai!“. Tačiau atsargumo jame neprireikia. Čia - visiškai saugu. Kaip skaitykloje, o ne bokso ringe.

recenzijos
  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus, su kuriais bendradarbiavo.

  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.

  • Istorijos ir abstrakcijos

    „Legendoje“ kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika kuria choreografiją ir šokėjų jausmus įkvepiančią atmosferą, apibendrintą senųjų laikų apmąstymo, prisiminimo nuotaiką.

  • Liūdna LEGENDA

    Mūsų šokio mene, reflektuojančiame istorinius įvykius ar asmenybes, ryškėja liūdesio, simbolių, savirefleksijos, aukštų substancijų, transcendentinis pasakojimas.

  • Sriubos valgymas prieš pasaulio pabaigą

    Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.

  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.