Apie pykčio stoką

Šarūnė Trinkūnaitė 2016-10-17 menufaktura.lt

aA

„Sirenų“ festivalis. „Pirmadienis: atsargiai iš dešinės“

„Ali, bomaye (nužudyk jį)!“,- 1974 m. rudenį Kinšasoje, pasakojama, audringai skanduodavo kongiečiai visur, kur tik išvysdavo Muhammadą Ali, besiruošiantį dvikovai su George'u Foremanu (netrukus sėkmingai „nužudytu“ - aštuntajame raunde nokautuotu)...

Šis legendinės bokso dvikovos faktas „Sirenose“ pristatytoje pirmojoje portugalų choreografės, aktorės ir pedagogės Cláudios Dias sumanyto interdisciplininio septynių dalių projekto „Septyneri metai, septyni kūriniai“ serijoje, spektaklyje „Pirmadienis: atsargiai iš dešinės“ (2016), yra prisimenamas net keliskart. Jis vis išnyra ir - galbūt galima galvoti - tampa simboline „Pirmadienio...“ scenoje, o tiksliau, ringe vykstančios kitos (ir kur kas ilgesnės: dvylika raundų užtrunkančios) bokso dvikovos - pačios Dias ir patyrusio Tailando muay-thai bokso meistro Jaime'io Neveso akistatos - analogija.

Tiesa, skirtingai, nei anoje, šioje dvikovoje niekas nieko neskanduoja, niekas nieko nežudo ir niekas nieko nelaimi.

Žinoma, Dias ir jos komandą bokso ringas domina ne tik kaip konkreti, fizinė, bet pirmiausia kaip metaforinė realybė. Būtent: „Pirmadienyje...“ vykstanti tiesioginė Dias ir Neveso akistata yra ir netiesioginė akistata su klausimais apie savijautą susvetimėjusioje, susipriešinusioje, galios žaidimais besisvaiginančioje - „besiboksuojančioje“ - šiandienos Europoje. Ramiu, lėtu, beveik hipnotizuojančiu balsu šiuos klausimus įgarsina vienas iš jų autorių - už dvikovos arbitro pulto sėdintis ispanų poetas Pablo Fidalgo Lareo. T.y. „Pirmadienio...“ boksininkai į ringą įžengia „nužudyti“ ne vienas kitą, bet tą, jų pačių žodžiais tariant, „nugalėtosios kartos, suluošintos ir bankrutavusios šalies, nenusisekusios sąjungos, nuniokoto pusiasalio, prarasto žemyno atstovų“ jauseną.

Gal ir visai įdomus sumanymas...

Kita vertus, ši „Pirmadienyje...“ plėtojama sportinio ir, pavadinkime, politinio bokso sąsaja pasirodo veikiau problemiška, nei įtikinanti. Keista, bet kuo primygtiniau „Pirmadienis...“ pabrėžia šią sąsają - kuo prikišamiau rodo, kaip, Lareo klausimų provokuojamas, švelnus Dias ir Neveso boksas pamažu įsisiūbuoja, tampa vis labiau agresyvus, kol galiausiai pereina į kikbokso imitaciją, o galiausiai į meilę ir draugystę,- tuo labiau rūpi paklausti: ir vis tik kodėl šiuos klausimus prireikė išboksuoti?

Šioje vietoje pirmiausia kalbėčiau apie tai, kad tie klausimai, kuriuos formuluoja „Pirmadienis...“ (nors tiesos dėlei derėtų sakyti: jų vertiniai į lietuvių kalbą) yra tiesiog pernelyg abstraktūs ir nelyg klimpstantys prėskoje savo pačių eseistikoje - nedovanotinai nepavojingi: jų daug, bet nuo jų, skirtingai, nei nuo gero bokso smūgių, niekada neprireikia ranka prisidengti veido (ar širdies). Antra, jie, sakyčiau, egzistuoja pernelyg palaidai ir chaotiškai - tarsi plūduriuoja, nesuguldyti, nesurikiuoti į loginę (ar aloginę) prasminių „raundų“ seką, t.y. į bokso areną paleidžiami be apgalvotos taktikos.

Kitaip sakant, literatūrinė „Pirmadienio...“ medžiaga „nesiboksuoja“ - atlieka veikiau dekoratyvios (o kartais tiesiog tuščios) scenografijos, o ne politinio bokso dramaturgijos kūrimo funkciją. Arba, dar kitaip sakant, „Pirmadienis...“ palieka įspūdį, kad nesiliaujantis klausinėjimas iš esmės slepia tik nežinojimą, neapsisprendimą ar paprasčiausiai neturėjimą, ko paklausti.

O šis nemokėjimas paklausti, manyčiau, yra tiesioginė nemokėjimo supykti pasekmė. „Pirmadienio...“ kūrėjai, pasirinkdami bokso ringo formatą, manau, pasirinko išlieti pyktį - dėl „nugalėtosios kartos, suluošintos ir bankrutavusios šalies“ etc.,- bet nesupyko. Taip nuoširdžiai, iš tikrųjų. T.y. į bokso ringą jie įžengė, nesusikūrę ar neišlaukę žūtbūtinumo momento - tos kovai įkvepiančios pykčio aistros, kurią turbūt gražiausiai įvardijo begėdis Ali, kai, besiruošdamas dvikovai su Foremanu, kalbėjo: „Atsargiai! - rengdamasis šiai kovai, aš grūmiausi su aligatoriais, rėmiausi su banginiais; aš pažabojau žaibą, įmečiau audrą į kalėjimą; aš nužudžiau uolą ir ištraiškiau akmenis; aš pasidariau toks niekšas, kad ėmiau ir apsargdinau visus vaistus“...

„Pirmadienis...“ irgi perspėja: „Atsargiai!“. Tačiau atsargumo jame neprireikia. Čia - visiškai saugu. Kaip skaitykloje, o ne bokso ringe.

recenzijos
  • Oskaro fanų klubas

    Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį. Todėl spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.

  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.