„Sirenų“ festivalis. „Pirmadienis: atsargiai iš dešinės“
„Ali, bomaye (nužudyk jį)!“,- 1974 m. rudenį Kinšasoje, pasakojama, audringai skanduodavo kongiečiai visur, kur tik išvysdavo Muhammadą Ali, besiruošiantį dvikovai su George'u Foremanu (netrukus sėkmingai „nužudytu“ - aštuntajame raunde nokautuotu)...
Šis legendinės bokso dvikovos faktas „Sirenose“ pristatytoje pirmojoje portugalų choreografės, aktorės ir pedagogės Cláudios Dias sumanyto interdisciplininio septynių dalių projekto „Septyneri metai, septyni kūriniai“ serijoje, spektaklyje „Pirmadienis: atsargiai iš dešinės“ (2016), yra prisimenamas net keliskart. Jis vis išnyra ir - galbūt galima galvoti - tampa simboline „Pirmadienio...“ scenoje, o tiksliau, ringe vykstančios kitos (ir kur kas ilgesnės: dvylika raundų užtrunkančios) bokso dvikovos - pačios Dias ir patyrusio Tailando muay-thai bokso meistro Jaime'io Neveso akistatos - analogija.
Tiesa, skirtingai, nei anoje, šioje dvikovoje niekas nieko neskanduoja, niekas nieko nežudo ir niekas nieko nelaimi.
Žinoma, Dias ir jos komandą bokso ringas domina ne tik kaip konkreti, fizinė, bet pirmiausia kaip metaforinė realybė. Būtent: „Pirmadienyje...“ vykstanti tiesioginė Dias ir Neveso akistata yra ir netiesioginė akistata su klausimais apie savijautą susvetimėjusioje, susipriešinusioje, galios žaidimais besisvaiginančioje - „besiboksuojančioje“ - šiandienos Europoje. Ramiu, lėtu, beveik hipnotizuojančiu balsu šiuos klausimus įgarsina vienas iš jų autorių - už dvikovos arbitro pulto sėdintis ispanų poetas Pablo Fidalgo Lareo. T.y. „Pirmadienio...“ boksininkai į ringą įžengia „nužudyti“ ne vienas kitą, bet tą, jų pačių žodžiais tariant, „nugalėtosios kartos, suluošintos ir bankrutavusios šalies, nenusisekusios sąjungos, nuniokoto pusiasalio, prarasto žemyno atstovų“ jauseną.
Gal ir visai įdomus sumanymas...
Kita vertus, ši „Pirmadienyje...“ plėtojama sportinio ir, pavadinkime, politinio bokso sąsaja pasirodo veikiau problemiška, nei įtikinanti. Keista, bet kuo primygtiniau „Pirmadienis...“ pabrėžia šią sąsają - kuo prikišamiau rodo, kaip, Lareo klausimų provokuojamas, švelnus Dias ir Neveso boksas pamažu įsisiūbuoja, tampa vis labiau agresyvus, kol galiausiai pereina į kikbokso imitaciją, o galiausiai į meilę ir draugystę,- tuo labiau rūpi paklausti: ir vis tik kodėl šiuos klausimus prireikė išboksuoti?
Šioje vietoje pirmiausia kalbėčiau apie tai, kad tie klausimai, kuriuos formuluoja „Pirmadienis...“ (nors tiesos dėlei derėtų sakyti: jų vertiniai į lietuvių kalbą) yra tiesiog pernelyg abstraktūs ir nelyg klimpstantys prėskoje savo pačių eseistikoje - nedovanotinai nepavojingi: jų daug, bet nuo jų, skirtingai, nei nuo gero bokso smūgių, niekada neprireikia ranka prisidengti veido (ar širdies). Antra, jie, sakyčiau, egzistuoja pernelyg palaidai ir chaotiškai - tarsi plūduriuoja, nesuguldyti, nesurikiuoti į loginę (ar aloginę) prasminių „raundų“ seką, t.y. į bokso areną paleidžiami be apgalvotos taktikos.
Kitaip sakant, literatūrinė „Pirmadienio...“ medžiaga „nesiboksuoja“ - atlieka veikiau dekoratyvios (o kartais tiesiog tuščios) scenografijos, o ne politinio bokso dramaturgijos kūrimo funkciją. Arba, dar kitaip sakant, „Pirmadienis...“ palieka įspūdį, kad nesiliaujantis klausinėjimas iš esmės slepia tik nežinojimą, neapsisprendimą ar paprasčiausiai neturėjimą, ko paklausti.
O šis nemokėjimas paklausti, manyčiau, yra tiesioginė nemokėjimo supykti pasekmė. „Pirmadienio...“ kūrėjai, pasirinkdami bokso ringo formatą, manau, pasirinko išlieti pyktį - dėl „nugalėtosios kartos, suluošintos ir bankrutavusios šalies“ etc.,- bet nesupyko. Taip nuoširdžiai, iš tikrųjų. T.y. į bokso ringą jie įžengė, nesusikūrę ar neišlaukę žūtbūtinumo momento - tos kovai įkvepiančios pykčio aistros, kurią turbūt gražiausiai įvardijo begėdis Ali, kai, besiruošdamas dvikovai su Foremanu, kalbėjo: „Atsargiai! - rengdamasis šiai kovai, aš grūmiausi su aligatoriais, rėmiausi su banginiais; aš pažabojau žaibą, įmečiau audrą į kalėjimą; aš nužudžiau uolą ir ištraiškiau akmenis; aš pasidariau toks niekšas, kad ėmiau ir apsargdinau visus vaistus“...
„Pirmadienis...“ irgi perspėja: „Atsargiai!“. Tačiau atsargumo jame neprireikia. Čia - visiškai saugu. Kaip skaitykloje, o ne bokso ringe.
