Gruodžio pabaigą palydėjo išvyka į naują Nikolaso Darnstädto filmą-spektaklį „Planeta EGO“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Kino ir scenos kūrinys sukonstruotas iš vieno žymiausių XX a. modernizmo rašytojų Franzo Kafkos romanų „Pilis“ ir „Amerika“. Režisierius interpretuoja literatūrą, papildydamas ją savo idėjomis, kontekstais ir panardindamas į vizualiai efektingą reginį, jungiantį skirtingas medijas bei stilius.
Vokiečių režisierius Darnstädtas studijavo režisūrą Ernsto Buscho dramos meno akademijoje Berlyne ir nuo to laiko kuria teatro spektaklius, filmus ir radijo pjeses Vokietijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje. Kartu su kūrybine komanda „Ciao Now“ įgyvendina tarpdisciplininius projektus, jungiančius teatro ir kino raišką. Neseniai Darnstädtas pastatė dvikalbį (vokiečių ir prancūzų kalbomis) spektaklį „Phantom Menace“ pagal garsų rusų egzilio autoriaus Gaito Gasdanowo romaną, pasakojantį apie vienatvę ir slegiančią istoriją. Režisierius rašytojo egzistencializmą supriešina su svaiginančia XXI a. laisve.
2020 m. tarptautiniuose kino festivaliuose Darnstädtas pristatė Homero epo adaptaciją - vaidybinį pilnametražį filmą „Odisėja“. Filmui, drąsiai interpretuojančiam epą, būdinga teatrinė estetika. Kūrinyje vaizduojama sunaikinta Europa, o tėvynės, kurios ilgisi Odisėjas, nebėra. Įstrigęs kosminėje kapsulėje, jis nuolat sukasi aplink save ir negyvą Žemę, o vienintelis jo palydovas - hipnotizuojantis borto kompiuterio balsas. Herojaus nedomina dabartis - visas jėgas jis sutelkęs į tai, kad grįžtų namo, į Itakę, mėlynąją planetą. Tais pačiais metais Darnstädtas režisavo Oscaro Wilde'o „Doriano Grėjaus portretą“. Pasak kūrėjo, tai pasivažinėjimas po industrinio kapitalizmo ir šiuolaikinės savimeilės pragarą - nuotykių alkis, malonumų ir gražių dalykų godumas, radikalus egocentriškumas, jaunystės ir kūnų fetišizavimas. Režisierių domina, kaip šių laikų visuomenėje įvaizdis tapo žmogaus manipuliuojama prekine forma.
Šiaulių dramos teatre Darnstädtas dirba ne pirmą kartą, prieš keletą metų jis aktualizavo ir dekonstravo Justino Marcinkevičiaus poemoje suformuotą Mindaugo mitą, skatino kitaip pasižiūrėti į lietuviškumo suvokimą, įsitvirtinusius ir tarsi nepajudinamus simbolius.
2020-2021 m. Lietuvos teatre kaip niekad gausu Kafkos kūrybos adaptacijų: režisierius Žilvinas Vingelis pastatė vizualinį gyvos muzikos spektaklį „Kafka Insomnia“, Gildas Aleksa - monospektaklį „Skambutis tėvui“, o Darnstädtas ėmėsi dviejų Kafkos romanų interpretacijos. Ši adaptacija, žadėjusi trukti 3,5 valandos, tęsiasi kiek ilgiau, bet neprailgsta; tai lemia ir netradicinis formatas: pirmiausia žiūrovas pakviečiamas žiūrėti filmą, vėliau pasakojimų herojai atvyksta į gyvą susitikimą su publika - spektaklį teatro scenoje. Šis dvi skirtingas medijas jungiantis kūrinys išties milžiniškas ir ne mažiau techniškai sudėtingas. Tiesa, nevertėtų nei kino ekrane, nei scenoje tikėtis to, ką tradiciškai suvokiame kaip kiną arba teatrą. Kinas čia pasižymi teatrališkumu, skirtingų stilių samplaika, o spektaklyje nėra psichologinio vaidmens kūrimo, persikeliama į kitokią - žaidimų, virtualios realybės, simuliacijos erdvę.
Pirmoji kūrinio dalis - filmas, kaip ir Kafkos romanas, pavadintas „Pilis“, - yra gana nuosekli knygos adaptacija, skaičiusieji tikrai atpažins pasakojimą, herojų K., gausius personažus bei įvykius. Išryškinamos kelios linijos: sudėtingas herojaus K. santykis su kitais personažais ir desperatiški, sudėtingi bandymai išsiaiškinti, kaip patekti į pilį. Šiam pasakojimui režisierius pasitelkia stilizuotą ekspresionistinę ir film noir estetiką, o taip daroma gana dažnai, adaptuojant Kafkos kūrybą (pvz., Orsono Welles'o filme „Procesas“ arba Steveno Soderbergho „Kafkoje“). Kita vertus, ne taip dažnai Kafkos kūryba susiejama su vampyriškąja estetika, šio romano kontekste suskambančia kiek neįprastai ir praplečiančia personažų interpretaciją iki bendresnės Kafkos kūrybos, jo novelių, kuriose gausu įvairių būtybių transformacijų. Tarkim, Vilijos Paleckaitės kuriama šeimininkė tarsi nužengusi iš novelės „Metamorfozė“.
Režisūriškai kino dalis atrodo kiek stipresnė, filmas daro gerą užbaigtumo įspūdį, jaučiamas didelis dėmesys kiekvienai detalei, epizodų kūrimui, kostiumams, aktorių įvaizdžiams. Akivaizdu, kad tai visos kūrybinės grupės išradingumo ir intensyvaus darbo rezultatas. O režisierius kelia sau uždavinį ne tik kitaip interpretuoti Kafką, bet ir per literatūrinį filtrą reflektuoti istoriją, kaitą bei dabartį.
Darnstädtas aiškiai nubrėžia intencijas šio dviejų dalių kūrinio atžvilgiu: „XX amžius, kurį mes pristatome filme pagal Kafkos „Pilį“, atspindi Sovietų Sąjungą, kai buvome labiau suvaržyti ir bendravome intymiau. O jau XXI amžiuje, atsiradus internetui, tapome laisvesni, norime save išreikšti, būti matomi. Antroje dalyje, spektaklyje, kalbame daugiau apie visuomenę.“ Tad režisierius siūlo du skirtingus laikotarpius, santvarkas, o kartu problemas, su kuriomis susiduria visuomenė ir individas, čia reprezentuojamas per Monikos Šaltytės kuriamą K. personažą. Svarbu pabrėžti, kad aktorei teko itin nelengva užduotis kurti simbolinį personažą, kuris, kaip pabrėžia režisierius, „<...> yra lyg mūsų akys. Galbūt ji lietuvė, gal moteris, o gal vyras, gal ji - tu, gal - aš, bet tai yra asmuo, keliaujantis per sistemas.“ Tokio keliautojo laiku personažo kelionė, trunkanti vos kelias valandas, apima gyvenimo dešimtmečius.
Abiejose kūrinio dalyse veikėjų kiekis įspūdingas, kai kurie aktoriai kuria po kelis skirtingus personažus, kituose atsispindi pirmųjų tęsiniai. Kaip ir spektaklyje „Mindaugas“, džiugina, kad daugelis aktorių, kuriuos esame įpratę matyti kuriant tradiciškesnius, realistiškesnius psichologinius vaidmenis, priima šio režisieriaus žaidimo taisykles, leidžiasi į painesnį, sudėtingesnį, gerokai fiziškesnį personažo atskleidimą tiek filme, tiek spektaklyje. Trupėje buvo juntamas bendradarbiavimas tarp skirtingų kartų aktorių, režisierius stengėsi išnaudoti kiekvieno aktoriaus privalumus, tarkim, Paleckaitės balsas, kuriant Šeimininkės, Dėdės Jakobo, Virėjos vaidmenis, skambėjo išties efektingai. Antroje spektaklio dalyje, skirtoje Kafkos „Amerikai“, aktoriai ryžosi tapti kompiuteriniais personažais.
Prieš pradedant kalbėti apie antrąją - spektaklio - dalį, vertėtų aptarti šių dalių jungtį, kuriai režisierius kaip dviejų sistemų lūžio tašką pasirinko dokumentinį fragmentą iš Sausio 13-osios įvykių - TV ekrane apie įtemptą situaciją informuojančią žurnalistę Eglę Bučelytę. Ne viename interviu Darnstädtas mini didžiulį įspūdį jam padariusius archyvinius kadrus, tačiau ši jungtis kelia abejonių. Žiūrovas šią medžiagą pamato filmo pabaigoje, po to įvyksta staigus, netikėtas poslinkis iš vampyriškos, siurrealistinės atmosferos į istorinę tikrovę, o antroje dalyje veiksmas vėl perkeliamas į siurrealią, vaizdų ir veiksmų žaisme pasižyminčią erdvę. Šis dokumentinis intarpas kelia intensyvesnes emocijas kūrėjui iš užsienio, nes Sausio 13-osios įvykiai, jokiu būdu neneigiant jų svarbos Lietuvos istorijai, yra dažnai analizuojami, įterpiami į įvairius kūrybinius projektus ir tam tikra prasme mene prarandantys pirminį krūvį. Vis dėlto čia buvo įdomu stebėti ir publikos reakcijas bei matyti, kad tikrai ne kiekvienam žiūrovui buvo aiški tokio sprendimo intencija ir toks staigus estetinis šuolis.
Pirmoji - filmo - dalis, kaip žadėta režisieriaus, atspindėjo sovietinę santvarką, o antroji - spektaklis - mums siūlo šių dienų realybę, joje dominuoja kitas kraštutinumas - individualizmas, tampantis mūsų pačių kalėjimu, kuriame nesurandama aiškaus tikslo ir ne mažiau įsisukama į užburtą ratą, tik šį kartą jis kitoks: spalvingesnis, su daugiau galimybių ir technologijų. Šioje dalyje santykis su Kafkos romanu daug laisvesnis - „Amerika“ yra atspirties taškas amerikietiškiems kalneliams (kuriuos matome ir scenoje), dideliu pagreičiu vedantiems į dabartį; čia svarbu ne tiek nuoseklus pasakojimas, personažai, kiek pati būsena, atskleidžiama įvairiais būdais. Pagrindinis herojus K. - scenoje sukonstruotame Disneilende ir vaizdo žaidime pasiklydęs žmogus, klaidžiojantis tarp tų, kurie laikytini laimėtojais, savojo laiko herojais, besimėgaujančiais laivės iliuzija, neprisiimančiais atsakomybės ką nors veikti ar keisti. Tai artima ir pirmai kino daliai, kalbėjusiai apie buvusią santvarką ir laisvės nebuvimą. Konstatuojama, kad mažai kas pasikeitė. Spektaklio pabaigoje galima pasigesti aiškesnio apibendrinimo, ne kokio didaktinio aiškinimo, bet drąsiai išreikšto režisieriaus požiūrio ar bent įžvalgos apie problemišką individo ir visuomenės santykį bei kovą. Bet kafkiškas stilius juk leidžia ir atviras pabaigas...
Šiame spektaklyje, kaip ir anksčiau Darnstädto statytame „Mindauge“, svarbus muzikinis elementas (kompozitorius Lukas Darnstädtas). Muzika ir apkritai garsai užima svarbią vietą ir kartu susijungia į bendrą visumą. Danielos Zorrozua scenografija ir kostiumai vizualiai siejasi su ankstesniu Šiauliuose Darnstädto statytu spektakliu: dėmesys šiems spektaklio elementams yra režisieriaus stiliaus dalis - gausus scenovaizdis ir kostiumai slepia nuorodas, hipertrofuoja dalykus, kuria sudėtingus, sunkiai apibrėžiamus personažus-būtybes, o tai juk artima Kafkos literatūrai. Vizualūs sprendimai prisideda prie kafkiškojo stiliaus plėtotės, susipinančios ir su kitais kultūriniais tekstais bei reiškiniais.
Lietuvos kontekste spektaklį „Planeta EGO“ matyčiau kaip naujai eksperimentuojantį su teatro ir kino raiškos galimybėmis, įvairiais stiliais bei jų jungtimis. Žinoma, kino panaudojimas teatre yra gana dažnas ir įprastas, bet neretai tik fragmentiškas. Stipresnė kino pozicija juntama lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektaklyje „Lokis“ arba „Apeirono“ teatro videoprojekte „Pabėgimas“, tačiau „Planeta EGO“ išsiskiria tuo, kad yra ne tik raiškos priemonių eksperimentas, bet ir išplėtota, visavertė Kafkos kūrybos adaptacija. Tikiuosi, šis kino spektaklis keliaus ir po kitų miestų teatrus, nes jį verta pamatyti įvairiai publikai, o kūrybinei komandai - publiką pažinti ir gauti grįžtamąjį ryšį.
