Kai atgal pažiūriu, tai ir nedidelis džiaugsmas atrodo tartum stebuklas, kuriuo tikėti imu. Gal ir visas gyvenimas - vienintelis, vienas didžiausias mano stebuklas, nepaprastas paprastumu.
Justinas Marcinkevičius
Apie Justino Marcinkevičiaus „Katedrą" Lietuvos nacionaliniame dramos teatre neplanavau nei kalbėti, nei rašyti. Negalėčiau pasakyti, kad naujausio Oskaro Koršunovo spektaklio nelaukiau - juk smalsu. Gal slapčia iš jo tikėjausi kažko kaip 1973-iųjų filmas „Jėzus Kristus - superžvaigždė" - odės vertybėms (ne dogmoms), kurios perteikia visą kūrėjų komandos filosofiją. Senoji filosofija, kalbanti šiuolaikiniam žmogui - naujai ir aiškiai. Vis dėlto atrodė, kad „Katedroje" nieko naujo. Nieko aiškaus. Ir jokios filosofijos - vien nevaldomos emocijos. Todėl į visus, kurie ją žiūri ir verkia, žvelgiau iš aukšto proto bokšto, bet kartu labai norėjau suprasti - taigi ko? Kadangi apie „Katedrą" žmonės šneka noriai, beliko tik išklausyti, apsvarstyti, atmesti, pridėti, pakreipti, patiesinti, pagalvoti ir pergalvoti, o galiausiai sudėlioti visumą. Žinoma, ta visuma - subjektyvi, bet aš ir nepretenduoju į objektyvumą.
Man patinka galvoti apie „Katedrą", gretinant su hipių „Jėzumi Kristumi - superžvaigžde". Marcinkevičiaus kūrinys parašytas 1970 metais, kai Lietuvoje buvo pasiektas kultūrinio išsilaisvinimo apogėjus. Šiandien tai pamatyti greičiausiai galime atsivertę to meto žurnalo „Nemunas" numerius - su idėjomis ir formomis, naujienomis ir vertybėmis, su lietuvių kūriniais ir užsienio kūrėjų vertimais. Akivaizdu, kad eteris buvo persmelktas laisvės ir šviesos. Tik nesupraskite klaidingai - nesakau, kad tos, kuri išorėje, ne - tos, kuri viduje. Ir būtent tai atrodo artima krikščioniškajai filosofijai, kurią gėlių vaikai šlovina Normano Jewisono filme.
Septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo pradžioje Lietuvoje pražydo daug kūrėjų. Arūnas Žebriūnas su pilnametražio kino šedevrais, Artūras Barysas-Baras su pogrindžio kinu ir muzika, Modris Tenisonas su pantomimos trupe, Vitas Luckus, kurio nuotraukų archyvas niekaip negali grįžti į Lietuvą, Jonas Jurašas... Matyt, tai buvo laikas, kai ne tik turėjome dvasios, bet dar ir išmokome amato. Galbūt tai buvo laikas, kai kūrybiškai subrendo ir Marcinkevičius. Nežinau - iki šiol jo kūryba nesidomėjau. Ir dėl to (gal visai be pagrindo, bet juk fantazijai jokio pagrindo nereikia) galiu leisti sau įsivaizduoti jį kaip tikrų tikriausią lietuvių hipį. Hipį, kuris savo sielos turinį moka / drįsta perteikti lietuviškais žodžiais.
Pirmas dalykas, kuris pakutena širdį žiūrint „Katedrą", yra tas, kad lietuviškai kalbama apie tai, ką visi žinome, kas yra mūsų, o ne rusų, prancūzų ar amerikiečių. Kažin ar daug yra vilniečių, kurie bent kartą gyvenime nebuvo susitikę „prie bokšto", arba miesto svečių, kurie nėra buvę Katedros aikštėje. Taip, Vilniaus katedra yra palyginti arti, ją žino visi - seneliai, tėvai, vaikai... Vis dėlto Marcinkevičiaus dramoje katedra tėra idėja / pastatas / objektas, kuris kažkuo reikšmingu tampa tik tada, kai persikelia į mūsų kasdienybę. Šią vasarą prie katedros atsidūrėme su viena itale. Kodėl, ji klausia, jūsų krikščioniška šventovė tokia pagoniška, kaip antikinės šventyklos?
Visai neseniai Ryčio Zemkausko laidoje „Pasivaikščiojimai" VDU profesorius, filosofas Gintautas Mažeikis perskaitė kone visą paskaitą apie naratyvus. Naratyvai, arba pasakojimai, aiškina jis, veikia kaip tam tikri scenarijai, su kuriais tapatinasi žmonės, giminės, klasės, tautos. Lietuvoje, sako Mažeikis, dominuoja pasakojimas, kurį mes galime apibrėžti „nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios", ir šis pasakojimas mūsų netenkina. Mano požiūriu, jis negali tenkinti jau vien todėl, kad remiasi tik dvidešimties metų nepriklausomos valstybės istorija, o valstybė, kurioje mes gyvename, jau peržengė dvidešimties metų ribą. Kai galvojame apie ateitį, ją projektuojame remdamiesi praeities faktais. Jei mūsų pasakojimai tesiekia vos šimtą metų, gal tik tiek į priekį ir tegalime prognozuoti?
Marcinkevičiaus sukurta drama yra kaip legenda, paremta mūsų kolektyvine pasąmone. Lietuviška istorija sudėta į klasikinę dramos struktūrą, kaip „Jėzaus Kristaus - superžvaigždės" atveju krikščioniškos idėjos sudėtos į hipių epochos formą. Pagrindinės veikiančios jėgos perkeltos į lietuviškais vardais vadinamus personažus ir subalansuotos pagal klasikinius principus. Maža to, Marcinkevičius remiasi 200 metų senumo įvykiais ir šią laiko distanciją panaudoja kaip tikėjimo / įkvėpimo šaltinį. Analogiškai dramaturgas savo kuriamiems personažams į lūpas įdeda ir Mikalojaus Daukšos „Postilės" prakalbą, kuri parašyta dar porą šimtų metų anksčiau.
Koršunovas, imdamasis Marcinkevičiaus dramos, pasirenka dainuojančios revoliucijos arba kovos be lanko kelią. Užuot kirtęs galvas bobutėms ir išmetęs viską, kas nebemadinga, jis spektaklį remia ta lietuviškąja praeitimi, kurią dažnai esame linkę ignoruoti, bet kuri mumyse glūdi, nors mes ką. Štai Koršunovo bendražygis scenografas Vytautas Narbutas scenoje pakabino akmens girnapuses. Jos man primena nesusiformavusias antikinės kolonos liemens dalis. Kokios pas mus kolonos, kokia ten klasika, galima atsidusti - vien girnos, grūšia ir runkeliai. Gal ir tiesa, bet ar nuo dūsavimo, piktinimosi ir mojavimo kardu kas nors keičiasi? Esu linkusi manyti, kad Koršunovas siekia sutarimo. O su(si)tarti visada sunkiausia.
Užuot perdaręs ar, kaip tai gali būti interpretuojama, „griovęs" Marcinkevičiaus kūrinį, Koršunovas elgiasi panašiai, kaip Laurynas Stuoka-Gucevičius pasielgė su Šv. Kazimiero koplyčia. Vis dėlto šis ar kiti bendrumai tarp dviejų kūrėjų visiškai be reikalo mums gali į akis pripūsti smėlio ir paslėpti vieną mažą, bet svarbią detalę. Gali būti, kad, mokėdami visur įžvelgti sąmokslus ir manipuliacijas, spektaklyje taip jos išsigąstame, kad net nedrįstame įtraukti į kūrinio visumą. „Katedros" finale į sceną įžengia vaikas, vilkintis baltais marškiniais, - mažas, tyras, nedrąsus... Jis žengia per sceną, kur dar visai neseniai vyko tragedija. Jis nebuvo jos dalyvis, greičiausiai apie ją nieko nežino ir kažin ar pajėgtų suprasti, kas įvyko.
Taip, iš tikrųjų, šis vaikas labai panašus į mus, gyvenančius šiandien. Tokiame finale galiausiai suveikia demokratijos principai, apie kuriuos Marcinkevičiaus dramoje tiek svaigsta Laurynas. Kaip ir, pavyzdžiui, Thomo Ostermeierio „Liaudies prieše", Koršunovo „Katedroje" žiūrovas spektaklio pabaigą turi pasidaryti pats. Režisierius sustoja ties klausimu: ką vaikas / žiūrovas / aš pats daro su tuo, kas jam liko iš praeities? Rasti / apgalvoti / sumodeliuoti savo atsakymą paliekama žiūrovo atsakomybei - tegul jis tai daro pagal savo jausmus, intelektą ar išmintį. Žinoma, režisieriaus atsakymą į paties užduotą klausimą spektaklyje irgi galima rasti. Turbūt tai ir lėmė, kad Koršunovas Marcinkevičiaus kūrinį stato būtent šitaip, o ne kitaip.
Spektaklis pastatytas, bet „Katedra" dar nestovi. Labiausiai jos pamatus plauna pelkės vanduo - masinės scenos, kuriose „masę" sudarantys aktoriai vaidina ne savo personažus, o Nacionalinio aktorius. Nacionalinio teatro scena, kaip ir nacija, panaši į šventinį stalą - kuo daugiau nuoširdžiai atnešime, tuo balius bus geresnis. Ar nešame tai, kas geriausia? Ar tikime, kad kitas taip pat nuoširdžiai dalinsis savo geru? O tada - ar esame pasiruošę priimti kito indėlį pagal jo (!) jausmus, intelektą ar išmintį? Manau, mūsų visuomenei tai labai svarbūs klausimai, į juos ateina laikas patiems sau atsakyti. Teatras, taigi ir „Katedra" Nacionalinio scenoje tėra katalizatorius, kuris skatina mąstymą, bendravimą, smalsumą ir mažina abejingumą. Labai gerai, kad toks yra, nes gyventi pelkėje jau nusibodo.
Kaskart Gedimino prospektu eidama link Vilniaus katedros vis mėginu atspėti, ar pavasario lygiadienio rytą galima pamatyti, kaip saulė pakyla virš šv. Elenos laikomo kryžiaus. Tai turėtų būti labai panašu į paskutinį „Jėzaus Kristaus - superžvaigždės" kadrą. Kuo toliau, tuo labiau ima atrodyti, kad Marcinkevičiaus „Katedra" yra pats tas kūrinys pradėti plėsti mūsų pasakojimą.
