Naujausias Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Idiotas” trunka net penkias valandas. Tačiau jis nėra toks ilgas režisieriui, kuris pasiryžo nuosekliai išskleisti siužetinį Fiodoro Dostojevskio romano stuburkaulį.
Prancūzų eksperimentatorius ir didelis rusų klasikos mylėtojas Ericas Lacascade´as garsiame Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatre pastatė „Dėdę Vanią”. Spektaklio premjeroje apsilankė Infox.ru korespondentė Alla Šenderova.
Kroatų rašytojo Miro Gavrano pjesę „Mano žmonos vyras” „Domino” teatre pastatė Kostas Smoriginas, į savo įgulą pakvietęs Vytautą Šapranauską, Arūną Sakalauską ir Jolantą Dapkūnaitę.
Negalėdamas padaryti, kad tai, kas teisinga, būtų stipru, padarai, kad tai, kas stipru, būtų teisinga. Blaise Pascal.
„Mirti vis tiek kada nors reikia. Turėkite kantrybės!” – atrodo, šis XIX a. italų dramaturgo Eduardo Scarpettos šūkis iš komedijos „Vargšai. Aristokratai” puikiai apibūdina ir visą Valstybinį jaunimo teatrą.
Šis „Traviatos” pastatymas lauktas ir trauks nemažai klausytojų. Norisi tikėti, jog „suveikė” supratimas, kad su tradicija atsisveikinti nereikėtų.
Mūsų vakarietiška logocentrinė kultūra, kurioje kūrinį buvo priimta ne patirti kartu su kūrėju, o veikiau analizuoti ir suprasti, galiausiai paskatino postmodenistinių tendencijų atsiradimą su joms būdingu polinkiu į jusliškumą ir kūniškumą.
Šeštadienio vakaras buvo gausus tiek spektaklių kiekiu, tiek įspūdžiais; gerbiu žmones, sugebėjusius sukurti formą, į kurią galėtų bent iš dalies tilpti toks neaprėpiamas ir sunkiai žodžiais nusakomas turinys.
Penktoji Naujojo Baltijos šokio 09 diena buvo išimtinai skirta lietuviškam šokiui. Meninės mūsų šiuolaikinio šokio būklės prognozės džiūgauti pagrindo kol kas nesuteikia.
